Šešiamečius vaikus auginančios šeimos jau nuo šių metų rudens turės juos privalomai leisti į priešmokyklinio ugdymo grupes. Daugiau švietimo ir daugiau dėmesio priešmokyklinukų paruošimui pirmai klasei, – iš pirmo žvilgsnio, rodos, kad tai savaime geras sprendimas, su kuriuo neįmanoma suklysti. Vis tik, tokios pataisos turi ir kitą pusę, kuri nebuvo taip pabrėžta.
Svarbiausias deklaruojamas naujos Švietimo įstatymo pataisos tikslas – siekti, jog pradinėse klasėse gerėtų pradinukų pasiekimai, mažėtų jų netolygumas tarp tų, kurie lankė paruošiamąsias grupes ir tarp tų, kurie to nedarė.
Reikia pastebėti, jog Švietimo ir mokslo ministerija, pristatydama šį, gana daug pokyčių įnešantį, įstatymo projektą, pakankamai vienpusiškai kalbėjo apie tai, kokią įtaką įsitraukimas į formalų priešmokyklinį ugdymą iš tikrųjų daro pradinukų pasiekimams. Susidaro įspūdis, kad galimos grėsmės nebuvo įvertintos taip gerai.
„Mokyklinių pasiekimų tyrimai rodo, kad priešmokyklines grupes lankiusiems vaikams kur kas geriau sekasi mokytis mokykloje, o ilgalaikiai tarptautiniai tyrimai liudija apie teigiamą ankstyvojo ugdymo naudą visam tolimesniam žmogaus gyvenimui“, – viename savo pranešimų dėstė ministerija.
Vis dėlto, nėra jokių garantijų, kad šio dalyko pavertimas privalomu išties padarys laukiamą pozityvią įtaką. Ar vaikai išties gaus kokybišką ugdymą, kaip ir tikimasi? Nepaisant ŠMM argumentų už šias pataisas ir referavimo į mokslinius darbus, objektyvumo vardan reikėtų pasakyti, kad netrūksta ir tyrimų, kurių rezultatai byloja, jog naudingiau gali būti keisti formalų priešmokyklinį ugdymą mokymu namuose. Užsiminsiu bent apie keletą tokių darbų.
Džordžijos valstijos universitete, JAV, mokslininkai atrado, kad šios valstijos pirmokėliai, prieš tai lankę priešmokyklines grupes, pirmos klasės pabaigoje nerodė reikšmingai geresnių rezultatų už tuos, kurie to nedarė. Dar įdomiau – Kalifornijos Berklio ir Stenfordo universitetų studijoje, kurioje tirta 14 tūkst. priešmokyklinukų, prieita išvados, jog anksčiau (pvz. einant 4-5-uosius metus) į institucinį priešmokyklinį ugdymą įtrauktų vaikų socialinė raida yra netgi sulėtinama.
JAV veikiantis NHERI tyrimų institutas, besigilinantis į vaikų švietimą namų aplinkoje, skaičiuoja, jog ankstyvąjį švietimą namuose gavę vaikai netgi geriau pasirodo standartizuotuose žinių patikrinimo testuose ir, kas įdomiausia, taip yra nepaisant to, kokį išsilavinimą ar net pajamas (!) turi tėvai.
Vadinasi, vaiko sėkmei netgi didesnę įtaką gali daryti ne tai, gavo jis formalų priešmokyklinį ugdymą ar ne, bet tai, kiek vaiko tobulėjimu rūpinosi jo tėveliai. Tokiu atveju ne privalomas priešmokyklinis ugdymas, bet šeimos bei ryšio tarp tėvų ir vaikų stiprinimas ar geranoriška valstybės pagalba tėvams savo vaikų ugdyme pagal patikrintas ugdymo metodikas, galėtų duoti didesnę naudą norint gerinti mažųjų pasiekimus nuo pat pradinių klasių. Su visa pagarba mūsų pedagogams, vaikams ankstyvaisiais jų gyvenimo metais niekas neatstos jų tėvų.
Prieš pat įstatymo priėmimą tik apie 5 proc. tėvų visoje Lietuvoje nevedė savo vaikų į priešmokyklinį ugdymą teikiančias įstaigas. Ar šiems 5 proc. vaikų savaime blogiau seksis mokykloje, nei likusiems 95 proc.? Intuicija lyg ir sakytų „taip“, bet manau, jog atsakymas nėra toks paprastas. Savaime tai nieko nelems, nes rūpestingi tėvai, priėmę sąmoningą ir atsakingą sprendimą savo vaiką ugdyti namuose, greičiausiai įdės pakankamai daug pastangų, kad jų vaikas mokyklai būtų paruoštas ne ką prasčiau, o gal net ir geriau. Todėl neramu, jog tokiu radikaliu sprendimu atimame galimybę iš tėvų pasirinkti, kas geriausia jų pačių vaikui. Kiekvienas turime labai individualius poreikius ir tai, kas tinka vienam vaikui, nebūtinai bus geriausia kitam. Deja, bet ugdymas didelėse, apie 20 asmenų sudarančiose, grupėse daliai vaikų gali būti netgi žalingas.
Taip pat norėčiau pastebėti, jog Švietimo ir mokslo ministerija, inicijavusi tokį įstatymą, ne visai atsižvelgė į labai skirtingą kai kurių miestų situaciją. Kai vienur švietimo įstaigų patalpos dėl demografinės padėties tuštėja ir čia nėra sunku rasti vietos naujoms privalomai steigiamoms priešmokyklinio amžiaus vaikų grupėms, šalies demografiniame centre – sostinėje – tokiu sprendimu tik dar labiau aštrinama ir taip labai opi darželių vietų trūkumo problema.
Nors per pirmuosius 8 mėnesius vadovaujant miestui su naująja vadovybe sėkmingai sumažinome vietų darželiuose stygių nuo daugiau kaip 7 tūkst. iki beveik 5 tūkst., eilė, deja, vis dar išlieka didžiulė. Vietoj to, jog galėtume ir toliau nuosekliai ją mažinti, nuo šiol susidursime su dviguba problema – kaip sutalpinti visus, norinčius į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, ir kaip rasti vietos priešmokyklinukams, kurie nuo ateinančio rudens privalomai lankys formaliojo švietimo įstaigas.
Žvelgiant į skaičius, šiuo metu Vilniaus mieste yra apie 650 vaikų, kuriems šiais metais sueis 6 metai ir kurie šiuo metu nėra įtraukti į ikimokyklinį ar priešmokyklinį ugdymą. Viso to rezultate, mieste reikės sukurti apie 40 naujų grupių. Joms reikės rasti konkrečią vietą, naujus ugdymo pedagogus ir kitus reikalingus specialistus. Kyla klausimų, ar po tokio centrinės valdžios nuleisto sprendimo visiems iš tiesų bus suteiktas jų lūkesčius atitinkantis kokybiškas priešmokyklinis ugdymas.
Be to, vienos priešmokyklinio ugdymo grupės išlaikymas Vilniuje šiuo metu kainuoja apie 32 tūkst. EUR arba daugiau nei 100 tūkst. Lt per metus. Kitaip sakant, visoms reikalingoms grupėms išlaikyti kitais metais papildomai prireiks 1,3 mln. EUR, o į šią sumą netgi neįeina grupių įrengimo ir pritaikymo priešmokyklinio ugdymo reikmėms kaštai.
Tokių grupių lokacijos problema – pakankamai didelė ir kai kurios iš grupių greičiausiai turės glaustis mokyklų patalpose. Ko gero, ne visos patalpos tokio pobūdžio ugdymui bus pačios tinkamiausios, nes neretai šešių metų vaikai susidurs su keliais ar net daugiau metų vyresniais mokyklinio amžiaus vaikais.
Nepaisant gerų Švietimo ir mokslo ministrės deklaruojamų siekių, pristatytų įstatymo projekto svarstymo metu, privalomas priešmokyklinis ugdymas nebūtinai turės tą naudą, kurios tikimasi. Tinkamas vaiko paruošimas mokyklai, žinoma, yra svarbus, tačiau čia nėra vieno kurpaliaus ir negalime taip supaprastinti tokio visapusiškai sudėtingo proceso kaip vaiko raida. Viena yra sakyti, kad priešmokyklinis ugdymas yra naudingas daugumai vaikų (ko nenuginčysi), kitas – padaryti formalųjį ugdymą privalomu visiems, atimant bet kokias galimybes rinktis alternatyvius variantus.
Jeigu siekiame, kad kuo daugiau vaikų turėtų priešmokyklinį paruošimą, tam nėra būtina tokia radikali priemonė. Kiekvienas vaikas yra unikalus, jo raida skiriasi ir reikalauja individualaus dėmesio. Ar tikrai geriausias variantas atsakomybę iš tėvų rūpintis savo šešiamečių vaikų ugdymu ir dėti visas pastangas, kad jie gerai pasiruoštų mokyklai, užkrauti valstybei? Klausimų – labai daug, bet savo ruožtu tikiuosi, kad mano nuogąstavimai neišsipildys ir Lietuvos šešiamečiai tikrai gaus tai, kas jiems yra geriausia.