Tiesa, dar niekada išrinktos valdžios deklaracijos taip smarkiai nesiskyrė nuo realių veiksmų. Visuomenė pasimetusi, nusivylusi, radikalėja, nes jaučia valdančiųjų aroganciją ir abejingumą. Visgi vien prastas vyriausybės darbas negali būti tokio nusivylimo priežastis, yra dar kažkas, kas stumia lietuvius į socialinius burbulus, kur skleidžiami su demokratija prasilenkiantys naratyvai.
Mano hipotezė paprasta – partijos išmoko atstovauti, bet pamiršo įtraukti. Demokratija yra ne tik balsavimas kas ketverius metus ar politikų kuriamų skandaliukų aptarimas, tai nuolatinis piliečio dalyvavimas valstybės reikalų tvarkyme ir jei to dalyvavimo nepasiūlo partijos – politinio įsitraukimo poreikį patenkina kiti.
Gelbėtojų partijos nebemadingos
Pirmosios reakcijos į Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atsiradimą rodo politikų ir politologų baimę, kad esame populistai. Ne, mano manymu, visuomenė jau turi imunitetą „gelbėtojams“, o mūsų programa yra kupina konkrečių politinių idėjų, kurias jau dabar realizuojame per įstatymų pakeitimus Seime. Pradedame nuo konkrečių darbų, o ne skambių deklaracijų.
Europos Parlamento narės Aušros Maldeikienės laiškas komisarui Virginijui Sinkevičiui reaguojant į jo kalbą mūsų steigiamajame suvažiavime yra vertingas, tačiau kalbėdama apie populizmo pavojų ir pagrįstai pabrėždama politinės vienybės utopiškumą, ji pamiršo paminėti, kad šiuolaikinė demokratija remiasi ne tik natūraliu interesų susiskaldymu, bet ir vadinamuoju „baziniu konsensusu“: sutarimu dėl žmogaus teisių ir šiuolaikinės, partinės arba kitaip dar vadinamos liberalios demokratijos. Demokratija yra laisvė kalbėti prieš valdžią, bet ne prieš pačią demokratinę sistemą. Būtent šį sutarimą šiuo metu Lietuvoje bandoma diskredituoti, tad Lietuva nėra vien natūraliai suskilusi, o tyčia skaldoma.
Kalbos apie karą Ukrainoje nenutyla būtent dėl to demokratinio konsensuso, egzistuojančio vakarų šalyse ir svetimo Rusijai. Nenoras, kad Ukraina rinktųsi demokratiją, siekis, kad kitų Europos šalių piliečiai suabejotų savo šalies demokratijos kokybe. Pandemijos laiku tai lengva padaryti. Net demokratiškai išrinkta valdžia savo neveiklumu stumia piliečius į autoritarų glėbį.
Ar gali nauja partija sustiprinti pasitikėjimą demokratija?
Verta priminti, kad lietuvių tauta jau prieš šimtą metų teisingai pasirinko demokratiją, kai regiono kaimynai klaidingai rinkosi autoritarizmą. Mūsų pirmoji moderni demokratija truko vos keletą metų, ją 1926 metais sunaikino karinis perversmas. „Mano giliu įsitikinimu, kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekad ne per anksti,“ – šie anų laikų Demokratų partijos steigėjo, Premjero, Seimo nario, Prezidento Kazio Griniaus žodžiai neprarado aktualumo per visą diktatūrų ir okupacijų laikotarpį iki pat 1990 metų kovo 11-osios.
Mūsų dažnai klausia, kuo nuo kitų skirsis Demokratai? Mano pirmas atsakymas yra dalyvavimu. Mes ne tik deklaruojame demokratiją, ne tik atstovaujame, bet ir aktyviai kviečiame žmones tiesiogiai dalyvauti politikoje. Kalbėdami su steigėjais klausėme, kas juos anksčiau sulaikė nuo aktyvaus dalyvavimo politikoje, kodėl jie nestojo į partijas? Žmonių atsakymai nenustebino: partijos neatitinka jų pažiūrų, neužtikrina narių lygiateisiškumo, neturi gerų lyderių, kai kam partijos per mažai, kitiems per daug ideologiškos ir t.t. Mane asmeniškai tiesiog piktina, kad nemaža dalis apklaustųjų dalinosi, kad niekas niekada jiems nesiūlė dalyvauti partijų veikloje. Būtent čia slypi demokratų šansas ir stiprybė.
Mano galva, tik tiesiogiai dalyvaujantis politikoje ir atsakomybę už savo bendruomenės ir valstybės ateitį jaučiantis žmogus neleis sugriauti konstitucinio pamato, rodys atsparumą radikalų, autoritarų propagandai ir atkakliai gins politines laisves ir demokratiją.
Demokratija užstrigo Seime
Jau girdžiu skeptikų balsus, teigiančius, kad visi negali dalyvauti politikoje, žmonės net į rinkimus neateina. Kaip tik čia svarbu panaudoti vaizduotę ir „įjungti“ antrąją demokratijos „pavarą“. Demokratija Lietuvoje įsitvirtino Konstitucijoje numatytose sferose – įstatymų leidyboje, nevyriausybinėje veikloje, žiniasklaidoje ir iš dalies savivaldoje. Tuo tarpu daugelis kitų sričių vis dar gyvena hierarchinėje paklusnumo atmosferoje.
Demokratija užstrigo Seime. Turime demokratijos fasadą, bet nesukūrėme visas gyvenimo sferas apimančios demokratinės kultūros. Savivaldoje kai kur turime vietos karaliukus su diktatūriniais polinkiais, beveik visur opozicija neturi jokios galios, darbo vietose direktoriaus žodis šventas ir daugelis bijo prasižioti, streikai beveik nevyksta.
Aktyviomis politikos priemonėmis turime imtis valstybės ir ekonomikos demokratizacijos – per įvairesnes nuosavybės formas (kooperatyvai, klasteriai), darbuotojų įtraukimą į sprendimų priėmimą (įmonių valdybos turi tapti atviros darbuotojams), vadovų vertinimą, socialinės atsakomybės iniciatyvas ir sąžiningą pelno paskirstymą. Teismuose pagaliau turi atsirasti tarėjai. Centrinei valdžiai reikia nustoti bijoti ir perduoti kuo daugiau galios ir finansų savivaldai. Būtina apsaugoti vietos ekonomiką nuo agresyvaus konkurencijos skatinimo, ne riboti, o remti aktyvų savivaldos, bendruomenės dalyvavimą ekonominėje veikloje.
Demokratijos, nuomonių, metodų ir požiūrių įvairovės reikia ir švietime, sveikatos, aplinkos apsaugos sistemose. Pavyzdžiui, iš visos pandemijos valdymo patirties turime išmokti vieną, esminę – demokratijos – pamoką: jokių ilgalaikių sprendimų ribojančių žmonių teises, net ekstremaliomis sąlygomis, negalim daryti be pačių žmonių dalyvavimo per į Seimą išrinktus atstovus. Prieš mėnesį tik Seimo dėka pavyko išvengti didžiausios pandemijos klaidos – privalomo medikų skiepijimo.
„Švediškas stalas“ ar nuosaiki ideologija?
Nauji gelbėtojai, populistai, lietuviška mišrainė, suneštinis balius – kaip tik nevadino draugai ir oponentai naujai atsiradusios politinės partijos, tad tęsiant kulinariniu stiliumi, manau, kad mūsų sąjungos programa šiuo metu labiausiai atitinka „švediško stalo“ metaforą. Tvarkinga, konkreti, turinti aiškų kairiosios ideologijos atspalvį. Ir svarbiausia – tai visų partijos steigėjų bendras kompetencijų ir patirčių „švediškas“ stalas. Tai minimalus kontraktas, kurį sausio pabaigoje Palangoje pasirašė 3,5 tūkstančio žmonių.
Žvelgiant iš filosofinės perspektyvos, mus vienija trys vertybinės sistemos. Savo mintis grindžiame lietuvių tautos, krikščioniška Europos tradicija, kita vertus, remiamės humanistine, pasaulietine tradicija, teisės viršenybės, žmogaus teisių doktrina. Politikoje įprasta šias doktrinas priešinti, tačiau šiais skaldymo ir valstybės pamatų griovimo laikais mes galime ir turime užtikrinti jų sąveiką ir sinergiją. Šalia turime ir Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkę, kitaip – žaliąją ideologiją, kuri gyvybę, ekosistemą, planetos ateitį laiko svarbiausia vertybe.
Esame nuosaiki centro kairė (iš čia idėjos apie bazines pajamas, BVP perskirstymą) nepriešinant jo su konkurencingumu, inovatyvumu ir verslumu. Renkamės stiprią savivaldą, decentralizaciją ir regionus. Programa demonstruoja nuosaikų sociokultūrinį konservatyvumą (pvz. šeimos instituto stiprinimas) nepriešinant to su prigimtinių žmogaus teisių doktrina, ką bando padaryti kai kurie veikėjai Lietuvoje ir užsienyje. Mums labai svarbi žalioji politika, aiškiai pabrėžiant, kad transformacija negali vykti gilėjančios socialinės nelygybės sąskaita.