Didžiausią nerimą man kelia pereinamasis laikotarpis, tarp šio rudens ir kitų metų liepos, kai visos pusės jau žino, kad reforma tuoj prasidės, tad poliklinikos, kurių atsakomybėje dabar yra greitosios ekipažai, nebenori skirti dažnai ribotų savo išteklių įrangos ir priemonių atnaujinimui, o Sveikatos ministerijai ši prievolė dar irgi nėra perėjusi. Turime bene devynis mėnesius, kai niekas nenori skirti lėšų tam, kad nė vienas greitosios automobilis neišeitų iš rikiuotės, kad juose užtektų visų reikiamų priemonių ir jos būtų atnaujintos pagal poreikį.
Vyriausybės siūlomame biudžete greitosios medicinos pagalbos sistemą siūloma finansuoti vos 3 milijonais eurų daugiau negu pernai. Pagal kolektyvinę darbuotojų sutartį vien darbo užmokestis nuo kitų metų sausio medikams turėtų augti 13,7 procento, nes tiek per metus padidėjo minimali mėnesio alga šalyje. Pridėkime dar išaugusias degalų kainas, dvigubai pabrangusią elektros energiją, vaistų, techninės automobilių priežiūros kainas ir pamatysime, kad šių lėšų neužteks net būtiniausioms išlaidoms padengti. Teks taupyti, greičiausiai tų pačių darbuotojų, o ir jų pacientų sąskaita. Naivu taip pat tikėtis, kad dėl centralizacijos sumažės šios sistemos finansavimo poreikis, o būtent tokį lūkestį, panašu, turi dabartinė valdžia, planuodama netinkamą GMP biudžetą.
Būtent dėl šių priežasčių registravau pasiūlymą skirti šiam laikotarpiui papildomus 10 milijonų iš valstybės biudžeto GMP sistemos finansavimui. Jau dabar turime absurdišką situaciją, kai medikams paliekama spręsti, pas ką vykti pirmiau, ką vežti į priimamąjį, o kas pajėgs ten nueiti pats, neturint jokios reikalingos informacijos spręsti, kas gali numirti, o kas dar turėtų pagyventi, kol ekipažas atsilaisvins. GMP paslaugos kokybė negali skirtis priklausomai nuo vietos, kurioje esame. Tokia jos esmė. Sistemines problemas, kurios kainuoja žmonių gyvybes, būtina spręsti nedelsiant.
Papildomos įtampos įneša tai, jog drauge su greitosios medicinos pagalbos centralizacija vykdoma ir sveikatos įstaigų reforma, regionuose daug kur uždarinėjami atskiri skyriai, pavyzdžiui, akušerijos ir ginekologijos, ar ištisos ligoninės. Tad susiduriame su situacija, kai greitajai medicininei pagalbai pacientą vietoje keliolikos kilometrų reikia vežti ir šimtus kilometrų į didžiuosius miestus. Įsivaizduojate, kaip didėja GMP automobilių nuvažiuojamų kilometrų skaičiai? Ar manote, kad kas nors tai įvertino? Ar kas nors padidino GMP brigadų skaičius tokiuose rajonuose kaip Anykščiai, kur pirmu smuiku groja geografija? Reformos sveikatos apsaugos srityje neturi kurti papildomų problemų, kurias ministerijai sprendžiant ir planuojant pacientams tenka išgyventi. Arba neišgyventi.
Pereidami prie centralizacijos, o ir jai prasidėjus, privalome ne tik padidinti budinčių brigadų skaičių, užtikrinti, kad į rimtus atvejus visada vyktų trijų asmenų brigada, bet ir užtikrinti kuo palankesnes socialines garantijas dirbantiesiems šį nelengvą darbą, pasirūpinti, jog darbuotojų krūvis būtų pakeliamas ir nekenktų jų pačių sveikatai, bei sąžiningai atlyginti už kasdienį darbą. Ši tarnyba yra sunkus fizinis darbas, todėl būtina svarstyti pareigūnų pensijos variantą greitosios pagalbos darbuotojams. Tokią sistemą turi latviai, taip spręsdami ir darbuotojų trūkumo klausimą regionuose. Reikia pagaliau pripažinti, kad greitosios pagalbos medikai yra specialioji tarnyba, tokia pat, kaip policija ar gaisrinė, jie yra pirmieji, kurie atskuba sutrikus sveikatai, jie yra pirmieji, kurie susiduria su paciento kančia, pykčiu, agresija ir artimųjų nerimu, kartais jie yra tie, kuriems tenka pranešti liūdniausią žinią. Pandemijos metu, kai užsidarė visos įstaigos, žmonėms būtiniausias kontaktines paslaugas teikė iš esmės tik specialiosios tarnybos ir prekybininkai. Deja, dažnai greitosios medikai laikomi kaltais dėl to, kad nespėjo, vėlavo, neišgelbėjo, nenumatė pasekmių. Neteigiu, jog žmogiškų klaidų nepasitaiko – jų daro visi, tiesiog sakau, kad pirmiausia pati sistema turi sudaryti palankiausias įmanomas sąlygas gyvybei išgelbėti ir tik tada tikėtis to iš medikų.
Kol neužtikrinamas reikiamas ekipažų skaičius, tinkamas medikų darbo krūvis, atstumas iki paciento, kurį būtų galima įveikti per kuo trumpesnį laiką, visa reikiama įranga ir priemonės bei nesudaromos geriausios įmanomos galimybės gyvybei gelbėti, tol tragiškos mirtys greitajai pagalbai pavėlavus yra labiau sistemos ir jos kūrėjų, o ne tiesioginės pagalbos teikėjų atsakomybė.
Skirti papildomas lėšas greitosios medicinos pagalbos sistemos išlaikymui ir tobulinimui reiškia investuoti į mūsų piliečių gyvybę ir gyvenimą – tą daryti visada apsimoka. Nepamirškime, kad Lietuva ilgus metus neigiamai „pirmauja“ Europos Sąjungoje pagal išvengiamų mirčių rodiklius. Dar daugiau, praėjusią savaitę lankydamasis Ukrainoje išgirdau, jog jiems labai trūksta greitosios pagalbos automobilių. Miestuose, ant kurių gyvenamųjų kvartalų krinta okupantų bombos, šie automobiliai yra nenusakomos vertės. Grįždamas po kelionės visą kelią galvojau, jog darydami geriau ir daugiau dėl savo šalies žmonių galime padėti ir kariaujančiai kaimynei. Lietuva yra pajėgi ir turėtų skirti papildomų lėšų savo greitosios medicinos pagalbos automobilių parkui atnaujinti, įsigyti naujų ir modernių automobilių, o techniškai tvarkingus, naudoti tinkamus, tačiau mums jau atitarnavusius automobilius turėtume perduoti Ukrainos medikams. Karo sąlygomis nereikia naujausio modelio, užtenka, jog automobilis yra ir jis važiuoja.
Visi suprantame, jog gyvybė yra neįkainojama, tačiau nuolat stengiamasi pataupyti ten, kur tinkamas lėšų skyrimas ir panaudojimas yra gyvenimo ir mirties klausimas. Iš tiesų tikiuosi, jog mano pateiktam pasiūlymui dėl papildomo finansavimo bus pritarta, kaip ir iniciatyvai dėl pagalbos kariaujantiems Ukrainos žmonėms.