Panašu, kad VRK verdiktu ši p. Komskio istorija pasibaigė, nes „tvarkiečiai“ paskelbė, jog VRK sprendimo skųsti teismui neketinantys. Klausimas – o kaip gi kiti, šioje balsų pirkimo istorijoje minimi politikai – laikinasis PTT pirmininkas R. Žemaitaitis ir į K. Komskio vietą Seime ateinantis V. Kamblevičius?
Apie pastarąjį VRK vadovas Z. Vaigauskas taip pasisakė: „Jam, ačiū Dievui, nusprendėme, kad ne tiek daug balsų pirkta, kad būtų proga išmesti.“ Įdomus p. Z. Vaigausko pasisakymas, keliantis tik dar daugiau klausimų, nes kas yra tas Viešpats, kuris nusprendė, kiek yra „mažai“ ir kiek yra „daug“, kai kalbama apie rinkėjų balsų pirkimą?
Mano manymu, ši situacija kelia įtarimus apie tylų VRK ir „tvarkiečių“ susitarimą: „mes neskųsime sprendimo dėl Komskio, o jūs netaršysite Kamblevičiaus ir Žemaitaičio“. Beje, vienas iš VRK sprendimo motyvų buvo tai, kad jau ir per ankstesnius rinkimus Šilutėje skandalų dėl balsų pirkimo būta. Todėl galima daryti išvada, kad tokie dalykai atskirose Lietuvos vietovėse tapo sisteminiai. Apgailėtina tai, kad pastarasis VRK sprendimas visuomenei vis dėl to palieka neatsakytų klausimų, į kuriuos VRK turėtų atsakyti.
Tačiau apgailėtina ir tai, kad kalbama tik apie antraeilius dalykus, neatskleidžiant giluminių priežasčių, nes klausimas, kurios partijos - „Pakso“ ar „Zuoko“ naudai papirkinėjo rinkėjus yra aktualus tik konkrečių atsakomybės subjektų prasme. Daug svarbiau atsakyti į klausimą, kodėl rinkimai Lietuvoje ir po 26 metų nėra visiškai skaidrūs, kodėl susiformavo tokia sistema, kad rinkimai iš rinkimų papirkinėjami rinkėjai. Verta pagaliau rimtai susimąstyti, ką galima būtų pakeisti, kad rinkimų procesai maksimaliai išskaidrėtų.
Kaip žinia, pagrindiniai politinių kampanijų „veikėjai“ (subjektai) yra politinės partijos, kurios registruojasi politinės kampanijos dalyviais Vyriausioje rinkimų komisijoje. Tad ne veltui VRK yra vadinama „rinkimų prievaizdu“, vykdančiu politinių kampanijų dalyvių veiklos priežiūrą tų kampanijų metu. Turint tai omeny, yra paradoksalu, kokią VRK ir apygardų rinkimų komisijų sudarymo tvarka nustato įstatymas. VRK Įstatymo 7 str. be kita ko numatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija sudaroma iš partijų, gavusių Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir darbo rinkimų komisijose patirties (5 punktas).
Pastebėtina, kad partijų teisė siūlyti VRK ir žemesnių rinkimų komisijų narius išimtinai siejama ne su partijų dalyvavimu rinkimuose, o tik su partijų gautais mandatais Seime. Įvertinant pirmiau paminėtą – kad rinkimų (politinės kampanijos) dalyviu yra VRK įsiregistravusi politinė partija dalyvaujanti rinkimuose, tokiame reglamentavime trūksta ne tik teisinės logikos, bet galima įžvelgti ir parlamente neatstovaujamų partijų diskriminavimą, turint omeny, kad Seimo rinkimų įstatyme yra įtvirtintos visų kandidatų (taigi ir kampanijos dalyvių) lygios teisės.
Šis klausimas yra svarbus, tačiau taip pat ne esminis. Minėjau, kad pagal įstatymą VRK plačiąją prasme vykdo politinių kampanijų dalyvių veiklos priežiūrą, tuo tarpu iš minėto VRK įstatymo 7 str. matyti, kad maždaug pusę VRK (taip pat ir apygardų rinkimų komisijų) narių sudaro partijų deleguoti atstovai. Tad turime akivaizdų interesų konfliktą, nes didesnį teisinį absurdą būtų sunku įsivaizduoti, kai partijų deleguoti atstovai VRK prižiūri juos delegavusių partijų veiklą...
Nuo 2013 metų Seime buvo sudaryta darbo grupė, kuri rengė Rinkimų kodekso projektą. Iniciatyva kodifikuoti identiškus teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus yra gera ir teisinga. Tačiau apgailėtina tai, kad Rinkimų kodekso projekto rengėjai apsiribojo iš esmės kosmetiniu ir mechaniniu kelių įstatymų sujungimu į vieną kodeksą, nors buvo unikali galimybė rinkimams suteikti iš esmės daugiau skaidrumo ir sąžiningumo.
Deja, Kodekse liko tos pačios nuostatos apie partijų atstovų dalyvavimą rinkimų komisijose, perkeltos iš dabar galiojančio Seimo rinkimų bei VRK įstatymų. Į minėtą darbo grupę buvau deleguotas Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos. Dar 2014 metų vasarą darbo grupei kėliau klausimą dėl minėto ydingo reglamentavimo partijoms deleguojant savo atstovus į rinkimų komisijas ir siūliau įtraukti vietos bendruomenių atstovus į rinkimų komisijas bent jau Savivaldybių tarybų rinkimuose, tačiau balsas liko tyruose, todėl supratau, kad tolimesnis aktyvus dalyvavimas darbo grupės veikloje yra tuščias laiko gaišinimas.
Dabar jau yra parengta galutinė Rinkimų kodekso projekto redakcinė versija, tačiau sprendimus dėl Rinkimų kodekso jau turės priimti naujai išrinktas Seimas. Mano įsitikinimu, norint išskaidrinti rinkimus, reikia vieną kartą ir visiems laikams pabaigti tą absurdišką partijų atstovavimą rinkimų komisijose. Nemanau, kad nevyriausybinėms ir vietos bendruomenių organizacijoms būtų sunku rasti kvalifikuotų nepartinių rinkimų komisijų narių, juolab turint omeny, kad politinių partijų nariais yra tik apie 3 procentai Lietuvos piliečių.
Dar viena problema, susijusi su rinkimų komisijų sudėtimi, tai jų narių rotacija, kurios kaip ir nėra. Tikrai neturiu nieko asmeniškai prieš p. Zenoną Vaigauską, tačiau situacija, kai 22 metus tas pats asmuo užima VRK pirmininko pareigas, demokratiniame kontekste atrodo kaip visiškas anachronizmas iš gilaus sovietmečio. Tuo tarpu, kai absoliuti dauguma valstybės institucijų skiriamų ar renkamų vadovų kadencijų skaičius yra ribotas (pvz., Respublikos Prezidento, Generalinio prokuroro, Teismų pirmininkų ir t.t.).
Turbūt nereikia įrodinėti, kokias valstybei ir jos demokratinės santvarkos raidai bei stabilumui užtikrinti svarbias funkcijas atlieka VRK? Tačiau problema yra ne tik VRK pirmininko rotacija. Rotacijos būtinos ir apygardų bei apylinkių komisijose. Šiose komisijose, kurios betarpiškai dirba su rinkėjais būtinos pačios griežčiausios rotacijos, o komisijos pirmininkų bei narių paskyrimai į konkrečias rinkimų apylinkes vykdytini tokiu būdu, kad komisijų nariai iki paskutinės akimirkos nežinotų, kurioje rinkimų apylinkėje turės dirbti. Suprantama, tokiu atveju negalėtų būti net svarstymų, kad rinkimų komisijų nariams VRK galėtų „nusukti“ dalį atlygio, kaip tai įvyko šiemet...
Dabartinėje rinkimų tvarkoje daug klausimų kelia ir balsuojantys namuose ar gydymo įtaigose neįgalūs ir senyvo amžiaus piliečiai. Nors formaliuoju teisiniu požiūriu šie asmenys yra veiksnūs ir laikomi turinčiais rinkimų teisę, tačiau visiškai aišku, kad daugelis jų be kitų asmenų pagalbos paprasčiausiai neįstengia tinkamai išreikšti savo, kaip rinkėjų valios. Ir iš paskutinių rinkimų atėjo signalų, kad namuose ir ypač gydymo įstaigose balsuojantiems rinkėjams buvo ar galėjo būti daromas poveikis balsuoti už vieną ar už kitą kandidatų sąrašą ar kandidatą. Ta proga vienoje iš televizijos laidų jau buvo parodytas reportažas iš Antavilių globos namų Vilniuje.
Visiškai akivaizdu, kad nemaža dalis tokių įstaigų pacientų negali susiorientuoti painiose balsavimo, juolab sąrašų reitingavimo peripetijose. Dar sudėtingiau tokiems rinkėjams suvokti antrojo rinkimų turo prasmę ir tikslą, vargu bau jie supranta, kuo skiriasi vienmandatė ir daugiamandatė apygardos bei kodėl rengiamas antras rinkimų turas. Manau, kad balsuojant tokiems asmenims turėtų dalyvauti socialinės rūpybos ir globos specialistai. Nenuostabu, kad šiemet vienos politinės partijos agitatoriai vaikštinėjo po namus ir pasimetusiems senoliams aiškino, kad šie pirmajame ture jau išsirinko daugiau balsų gavusį konkurentų kandidatą į Seimą, todėl esą dabar turintys balsuoti už agituojančiųjų kandidatą antrame ture. Akivaizdu, kad tokiai įžūliai apgaulei lengviau pasiduoda mažiau išprusęs rinkėjas, o ką jau kalbėti apie rinkėją, kuris turi vienokią ar kitokią intelekto negalią, nors formaliai teisiškai yra veiksnus.
Tokių rinkėjų įtraukimas į rinkimus be papildomų saugiklių yra didelė problema ir rizika, nes nesąžiningiems rinkimų komisijų nariams atsiranda galimybės manipuliuoti tokių rinkėjų balsais ir rinkimų rezultatais už tai nesulaukiant jokios teisinės atsakomybės. Todėl natūralu, kad „nelaukti“ elektros energijos dingimai ir VRK elektroninių informacinių sistemų (kurioms buvo išleisti dideli pinigai) „nulūžimai“ rinkimų naktį visuomenei kelia pagrįstų abejonių ir daug daugiau klausimų, nei formaliai viešai atsakė p. Z.Vaigauskas. Kaip pasakytų vienas gyvasis politikos klasikas - kas galėtų paneigti, kad jei sistemos „nelūžinėtų“, tai Seimo klasikų partijos gal gautų tik kokius 10 mandatų vietoje 31, turint omeny totalų didelės dalies visuomenės nusivylimą 26 metus trukusia dviejų partijų švytuokle?
Vyriausiajai rinkimų komisijai net ir formaliai patvirtinus eilinių Seimo rinkimų rezultatus, išlieka atviras klausimas, ar rinkimų sistema ir rinkimai Lietuvoje yra skaidrūs ir sąžiningi? Vis dėl to, paskutinių rinkimų rezultatai, sulaužę daugelį metų švytavusią LSDP- konservatorių švytuoklę, įžiebia viltį, kad pagaliau bus bent pradėta neformaliai diskutuoti ir imtis realių mūsų valstybės pertvarkos žingsnių. Esminiai klausimai išlieka aktualūs ir atviri – piliečių dalyvavimas sprendimų priėmime ir jų atstovavimas, šiuo aspektu būtina diskutuoti apie struktūrinę parlamento pertvarką ir apie vietos savivaldos bendruomenių atstovavimą Seime. Lieka atviras klausimas, kokios mes vietos savivaldos sistemos norime ir kaip esamą reikia keisti? Su tuo yra glaudžiai susiję rinkimų sistemos pertvarkos, rinkimų komisijų formavimo ir politinių kampanijų priežiūros klausimai. Tačiau net ir sukūrus demokratišką ir skaidrią rinkimų sistema, be skaidrios ir atviros visuomenei teisėsaugos sistemos ji neveiks taip, kaip norėtume.
Svarbiausių viešosios politikos sistemų pertvarka ir išskaidrinimas sukurtų prielaidas ir valstybės ūkio-finansų sistemų pertvarkai ir išskaidrėjimui. Savo ruožtu tai duotų impulsą ir gyventojų ekonominės gerovės kilimui. Vien tik mantrų apie užsienio investicijas kartojimas nepakels nei gerovės, nei sustabdys emigracijos. Todėl Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kaip naujosios Seimo politinės daugumos laukia labai rimti sisteminiai darbai ir iššūkiai, tame tarpe atsakingi sprendimai dėl naujojo Rinkimų kodekso ir rinkimų tvarkos.