Ar jau užmiršome priesaikos esmę?
„Visuotinė lietuvių enciklopedija“ pri̇́esaiką apibrėžia taip: „viešas iškilmingas pasižadėjimas ateityje laikytis prisiimtų įsipareigojimų arba kokių nors buvusių ar esamų faktų, aplinkybių tikrumo patvirtinimas.“ Priesaiką valstybei duoda anksčiau minėti asmenys, prisiekiantys būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarptautinių sutarčių, saugoti valstybės paslaptis ir t. t.
Tradiciškai labai svarbus priesaikos veiksmas Lietuvos kariuomenėje, kurioje numatyti atskiri priesaikos tekstai kareiviams, kariūnams, karininkams, kariuomenės vadui. Priesaikos ceremoniją reglamentuoja Rikiuotės ir karinių ceremonijų statutas. Priesaikos tekstą, atsakomybę už jos sulaužymą Lietuvos kariuomenėje reglamentuoja 1998 metais priimtas Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas.
Hipokrãto priesaika – būsimųjų medikų pasižadėjimas sąžiningai ir dorai dirbti. Manoma, kad klasikinės mediko priesaikos autorius yra Hipokratas (nors pirminis priesaikos variantas pirmąkart užrašytas apie 300 metų prieš Kristų Aleksandrijoje). Priesaikoje pateikiama trumpa medicinos etikos santrauka. Šiuolaikinė Hipokrato priesaika suformuluota ir priimta 1948 metais Ženevoje, karo medikų susirinkime.
Priesaikos žodžiai yra surašyti pagrindiniuose valstybių dokumentuose. Paprastai asmuo, duodantis priesaiką valstybei ar teismui, pasirenka vieną iš 2 alternatyvių jos tekstų (su paskutiniu sakiniu „Tepadeda man Dievas!“ ar be jo). Po žodinio teksto pasakymo pasirašomas priesaikos tekstas. Priesaikos lietuvių kalba žinomos nuo XVII amžiaus.
Kodėl primenu priesaikos esmę ir rašau šį komentarą? Todėl, kad, mano nuomone, po pavasarį vykusių savivaldybių tarybų rinkimų įvyko skandalas, po kurio padoriai, argumentuotai taip ir liko neišsklaidytos abejonės. Kokios?
Prisiekėme Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar apskritai Konstitucijai? Deja, liko kartėlis, sąmoningai ar ne neatsakyta į klausimą, kas įvyko šį pavasarį po savivaldos rinkimų, kai tarybų nariai buvo priversti antrą kartą prisiekti, bet prisiekti jau ne įprastiniam tekstui „Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (kaip būdavo iki 2023 metų pavasario), o tiesiog – Konstitucijai?
Turėjau vilties, kad skiriant ir tvirtinant naująją Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkę Liną Petronienę Seime, ji tiesiai šviesiai atsakys, ar pavasarį įvyko techninis nesusipratimas, ar sąmoningai, nuosekliai daroma taip, kad Lietuvoje, jos dokumentuose, net priesakoje neliktų „Lietuvos Respublikos Konstitucijos“, o liktų tik „Konstitucija“? Deja, į mano konkretų klausimą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos susitikime ir diskusijoje su pretendente neišgirdome atsakymo. Kalti liko ne VRK tarnautojai, derinantys priesaikos tekstą su rinkimų apygardomis, jos skaitymo detales su savivaldybėmis, bet nauja, skubotai rengta Vietos savivaldos įstatymo redakcija, kur aptartas ir naujas vietos savivaldos veiklos modelis.
Dar griežčiau, tarsi saugodamas VRK munduro garbę, pasisakė VRK pirmininko pavaduotojas Maksimas Reznikovas, kuris pažadėjo, kad pasibaigus rinkimams VRK įvertins savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkų darbą. Bet atsakomybės už klaidas, padarytas savivaldybių administracijos darbuotojų, komisija neprisiims: „VRK, pasibaigus rinkimams, vertina visų savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkų darbą. Be abejo, kai bus finalizuojami rinkimai ir dedamas taškas, šios aplinkybės taip pat turi būti įvertintos. Yra priesaiką priimančio žmogaus atsakomybė įsitikinti, kad priesaikos tekstas yra tinkamas. O iš administracijų pusės, na, mes nesikišime į administracijų darbą. Galime pakankamai užtikrintai pasakyti, kad tai yra žmogiškos klaidos. Tas tekstas, kuris visada buvo spausdinamas daug metų, jis buvo atspausdintas ir šį kartą“, – tvirtino M. Reznikovas. Beje, jis neatmetė galimybės, kad, įvertinus savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkų darbą kompleksiškai, kai kurie iš jų galėtų ir netekti darbo.
Deja, VRK atstovų pažadai viską konkrečiai išsiaiškinti, gal net nubausti atsakingus asmenis, taip ir liko retorika. O be reikalo, nes vienas iš Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos uždavinių yra kontroliuoti, kaip vykdomas Lietuvos Respublikos rinkimų kodeksas, įstatymai, kiti teisės aktai, reglamentuojantys rinkimus, ir taikyti atsakomybę už jų pažeidimus.
Būtent naujoji Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo redakcija įteisino tokį išrinkto savivaldybės tarybos nario priesaikos tekstą: „Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas ir susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių savivaldybės gyventojų teises ir viešuosius interesus. Tepadeda man Dievas!“ Prisiekti leidžiama ir be paskutinio sakinio.“ Taigi šis tekstas ir turėjo būti išspausdintas bei pateiktas prisiekiantiems naujai išrinktiems savivaldybių tarybų nariams. Kadangi kai kurių savivaldybių tarybų nariams buvo pateikta ankstesniame įstatymo variante įteisinta priesaika, atsirado pažeidimas, nes naujosios įstatymo redakcijos 8 straipsnio 6 dalies 4 punktas imperatyviai sako: „nustatytas priesaikos tekstas netaisomas ir nekeičiamas. Šios nuostatos nesilaikymas, taip pat atsisakymas pasirašyti vardinį priesaikos lapą arba pasirašymas su išlyga reiškia, kad savivaldybės tarybos narys neprisiekė.“ Savivaldybės tarybos nario priesaikos priėmimo tvarkos pažeidimas lemia savivaldybės tarybos nario mandato netekimą, žinoma, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu.
Kodėl supyko ir įsižeidė Palangos meras Šarūnas Vaitkus?
Pirmasis ir, ko gero, vienintelis drąsus meras, kuris skaudžiai sureagavo ir net įsižeidė, buvo Palangos meras Šarūnas Vaitkus, pasipiktinimą išsakęs savo „Facebook“ paskyroje: „Palangos miesto savivaldybės taryba jau rinkosi į pirmąjį savo posėdį, jame prisiekė ir naujosios kadencijos miesto Tarybos nariai, ir aš. Visi prisiekusieji perskaitėme bei pasirašėme po tokiu priesaikos tekstu: „Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas ir susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių savivaldybės gyventojų teises ir viešuosius interesus. Tepadeda man Dievas!“ Prisiekiant paskutinis sakinys nebuvo privalomas.
Ir jau visai netrukus po posėdžio prasidėjo, mano manymu, sveiku protu sunkiai suvokiami dalykai. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) konstatavo, kad mums prisiekiant buvo perskaitytas priesaikos tekstas, kuriame buvo du pertekliniai žodžiai. O tie du žodžiai – LIETUVOS RESPUBLIKA. Anot VRK, prisiekti reikėjo ne mūsų valstybės Konstitucijai, o tiesiog Konstitucijai. Todėl laikytina, kad visi mes, kurie priesaikos metu ištarėme, jog gerbsime ir vykdysime „Lietuvos Respublikos Konstituciją“, perskaitėme neva klaidingą priesaikos tekstą ir turime prisiekti iš naujo.
Praėjusį trečiadienį Palangos savivaldybės rinkimų komisija raštu kreipėsi į VRK išdėstydama savo poziciją, jog priesaikos metu perskaitytas pilnas pagrindinio mūsų šalies dokumento pavadinimas neturėtų būti traktuojamas kaip klaida. Palangos miesto savivaldybių rinkimų komisija taip pat atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Prezidentas, Seimo, Vyriausybės nariai, teisėjai, prokurorai, pareigūnai ir kariai prisiekia Lietuvos Respublikai ir jos Konstitucijai. Tapdami mūsų šalies piliečiais asmenys taip pat prisiekia laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų.
O štai savivaldybių tarybų nariai ir merai, pasirodo, nuo šiol turi prisiekti tik Konstitucijai (nesvarbu, kad neaišku, kokiai), kitaip jų priesaika ir įgaliojimai neįgyja teisėtumo. Nes toks priesaikos tekstas, be žodžių „Lietuvos Respublikos“ įrašytas naujojoje Vietos savivaldos įstatymo redakcijoje. Tačiau net pačioje mūsų šalies Konstitucijoje vienuose straipsniuose ji minima pilnu pavadinimu, kituose – vienu žodžiu.
Vien tam, kad galėtume kuo greičiau vykdyti Palangos rinkėjų mums patikėtas pareigas ir mums netektų varstyti teismų duris, ateinantį trečiadienį mes prisieksime iš naujo. Tačiau, koks bus tos priesaikos „skonis“, kai visiems ateinantiems laikams žinosime, kad dėl nesuprantamos VRK rekomendacijos reikalaujant priesaikoje nevartoti žodžių ,,Lietuvos Respublika“ priesaika, duota Mūsų Valstybei, yra niekinė.
Nesuprantu ir niekada nesuprasiu, kaip galima taip pažeminti ir mūsų valstybę, ir mus, ir pagrindinį mūsų šalies dokumentą, jei Lietuvos Respublikos Konstitucijai duota priesaika laikytina negaliojančia?“
Palangos merą Š. Vaitkų galėčiau nuraminti – priesaikos tekstą kartojo ne tik Palangos miesto tarybos nariai, bet ir Joniškio, Mažeikių, Plungės, Trakų rajono bei Kazlų Rūdos tarybos nariai, kai kurie suklydę pavieniai išrinkti Šiaulių, Visagino tarybos nariai.
Pasaulyje daug tokių pavyzdžių. Net išrinktasis JAV prezidentas Barackas Obama priesaikos kalbą turėjo sakyti du kartus. 2009-ųjų sausio 20 dieną jis suklydo sakydamas priesaikos žodžius, tad ją teko pakartoti kitą dieną.
Jungtinės Karalystės parlamentarai prisiekia „būti ištikimais ir parodyti tikrą atsidavimą Jos Didenybei karaliui Karoliui III, jo įpėdiniams ir teisių perėmėjams, pagal įstatymus.“ Vokietijoje federaliniai ministrai prisiekia „paskirti savo pastangas Vokietijos žmonių gerovei ir būti visiems teisingi.“ Egipte prezidentas prisiekia „didžiam dievui Alachui“ „saugoti respublikos sistemą ir dirbti žmonių labui.
Ir vis dėlto prisiekime Lietuvos Respublikos Konstitucijai
Taigi skirtingi priesaikų tekstai, skirtingos valstybės, vertybės, prioritetai. Tačiau, mano supratimu, išlieka ta pati esmė – asmens teisinis įsipareigojimas konkrečiai valstybei, jos teisiniams pagrindams, piliečiams, kuris yra verbaliai išreiškiamas teisinės procedūros metu.
Aš, LR Seimo narys, Lietuvos pilietis, noriu prisiekti, gerbti ir vykdyti ne kokią nors abstrakčią Konstituciją, o Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Man jautru ir prasminga sakyti, kad pasižadu gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus.
Norėčiau tikėti, kad pavasarį įvykęs skandalas yra nesusipratimas, vadinamasis lapsus linguae, o ne tikslinis veiksmas. Kodėl JAV prezidentas prisiekdamas ir dešinę ranką iškėlęs į viršų, o kairę laikydamas ant Biblijos, taria: „Aš iškilmingai prisiekiu, kad ištikimai vykdysiu JAV prezidento pareigas ir geriausiai, kaip tik sugebu, saugosiu, globosiu ir ginsiu JAV konstituciją.“ O to daryti, deja, nuo šiol nebegali Lietuvos savivaldybės tarybos narys ar būsimasis meras. Kodėl?
Beje, Palangos merui Š. Vaitkui antrino Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška, teigęs, kad jis nesuprantantis, kodėl procedūrą turi kartoti. „Mes posėdyje balandžio 12 dieną prisiekėme tinkamai, be išlygų, po tokiais lapais, kuriuos mums pateikė komisijos pirmininkė. Skiriasi tik 3 žodžiai. Vietoj Konstitucijos – LR Konstitucija, kitur vietoj sąžiningų ir garbingų atstovavimų rinkėjų interesams likę sąžiningų. Tai aš linkęs kaip teisininkas aiškinti tai paprasčiausiai teisingumo, racionalumo aiškinimais. Esmė yra ta pati.“ Deja, Kazlų Rūdos savivaldybės taryba turėjo prisiekti iš naujo.
Susidariusią kelių dienų situaciją dėl priesaikos kartojimo Plungės meras A. Klišonis net įvardijo krize. Jis sakė: „Tokia pirma krizė, kurią turime vietos savivaldoje. Surengėme susitikimą su skyrių vedėjais, informavome juos, kad stabdomi kai kurie sprendimai, kurie yra priimti, t. y. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai, kadangi jų negalėjo būti“.
Taigi liko daug neatsakytų klausimų. Žinodami situaciją, kaip šioje LR Seimo kadencijoje varoma lietuvių kalba iš Lietuvos, kaip gujami, neremiami lietuvių etninės kultūros projektai, kaip pradedama vengti ir braukti iš vartosenos žodžius „tautinis, patriotinis“ (juos keičiant „pilietinis“), nenustebsiu, jei išgirsiu, kad nepolitkorektiška kalbėti apie Lietuvos Respublikos Konstituciją. Juk einame į bendros Europos konfederaciją? Gal todėl ir siūloma prisiekti ne Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o apskritai Konstitucijai? Pratinkimės.