Šią nuostatą dauguma piliečių vertina kraštutinai neigiamai arba teigiamai. Todėl vertėtų ieškoti būdų, galinčių atkurti pusiausvyrą.
Ar pilietybė yra vien pasas
Kas mėnesį per 700 tautiečių netenka Lietuvos pilietybės. Tai Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovės Lietuvoje Vidos Bandis pateikti skaičiai, kuriuos ji įvardijo televizijos laidoje, gvildenusioje dvigubos pilietybės grėsmes ir naudą.
Šis procesas nėra toks paprastas. Galbūt tokiu jį šiandien laikome, nes nė vienas netekęs pilietybės asmuo nėra kreipęsis dėl šios priežasties į teismą. Pasas yra dokumentas, įrodantis pilietybę, tačiau mes nerasime nė viename įstatyme, kitame teisės akte pačios pilietybės, kaip tokios, atėmimo įvardijimo.
Tiesa, Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šį įstatymą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai, o to nepadaręs – atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
Atsakomybė numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekse: už nepranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą numatyta bauda nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų. Ar nuo to tapo aiškiau?
Pasvarstykime: jūsų lietuvių kilmės tėvai, seneliai gyveno Lietuvoje, jūs esate Lietuvos pilietis ir dėl įvairių gyvenimo aplinkybių – santuokos, ekonominių, karjeros – įgijote kitos valstybės pilietybę. Vadinasi, nuo įgijimo momento praradote Lietuvos pilietybę? Kas konstatavo, kas priėmė sprendimą? Kas galėjo atimti iš Jūsų tai, kas suteikta Konstitucijos pagrindu, ypač kai jos 32 straipsnyje paskelbta: ,,Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“? O jeigu, nepaisant numatytos administracinės atsakomybės, kažkas (o tokių, ko gero, yra dauguma) ėmė ir nepranešė atitinkamai Lietuvos tarnybai? Pagal įstatymą Lietuvos pilietybės esą neturi visi tokie, bet tie, apie kuriuos nieko nežinoma, toliau naudojasi Lietuvos Respublikos pasu!
Taigi, gerbiamasis pilieti, įgijai kitos, kad ir draugiškos šalies, pilietybę ir grįžti į Lietuvą kaip svetimšalis. Dairykis, nes tuoj pat gali atimti pasą...
Bet ar įmanoma atimti iš jūsų Lietuvos pilietybę, jeigu toks procesinis veiksmas nėra numatytas įstatyme? Kalbu ne apie pasą, o apie pilietybės atėmimą. Tad jeigu pilietybė neatimta, kaip galima atimti dokumentą? Migracijos departamentas nėra įgaliotas suteikti ar atimti pačią pilietybę, kaip tokią. Tai klausimas, kuris teisiškai neišspręstas.
Konstitucinis Teismas kovo viduryje paskelbė sprendimą, išaiškindamas savo nutarimus dėl galimybės turėti dvigubą pilietybę ir pilietybės suteikimo išimties tvarka: po 1990 m. kovo išvykusieji gyventi į kitas valstybes ir įgiję jų pilietybę, negali būti Lietuvos piliečiai, o išeivijoje gimę vaikai, sulaukę 18-os, turės pasirinkti Lietuvos ar šalies, kurioje gyvena, pilietybę.
Negalintys pagal Konstituciją turėti dvigubą pilietybę tikrovėje yra nevienodi. Tai lemia šis niuansas – vienos valstybės viešina, kad suteikė kitos šalies piliečiui pilietybę, o kitos šalys tai griežtai slepia. Taip atsiranda nelygybė tarp Lietuvos piliečių: vieni netenka Lietuvos paso, kai tik apie tai sužinoma, o kiti gali turėti ir kelis pasus, neturint apie tai žinių, todėl paso atėmimo nuostatos nerealizuojamos.
Dviprasmiška situacija rodo tam tikrą apsimetimą ar netgi veidmainystę, nes išeitų, kad tas pats įstatymas taikomas nevienodai dėl visiškai nenumatytų jame priežasčių.
Kodėl apie tai kalbame? Pirmiausiai todėl, kad visi – ir piliečiai, ir nepiliečiai turime pasistengti įvertinti ir suvokti, jog atėjo metas patikslinti, galbūt praplėsti pilietybės instituto nuostatas, nes esamos sudaro palankią terpę apgaudinėjimui ar nukentėjimui, kurio daugelis mūsų žmonių nenusipelnė. Suprantama, įvertinant visas istoriškai susiklosčiusias grėsmes ir užkertant joms kelią.
Kaimynų ir mūsų patirtys
Bandykime prognozuoti, ar dar ilgai galėsime vykdyti šiuo metu galiojantį Pilietybės įstatymą, kai pasikeitusios gyvenimo, sienų tarp valstybių išardymo ir laisvo judėjimo tradicijos formuojasi taip pat greitai, kaip ir besikeičiantys emigracijos ir reemigracijos procesai.
Branduolinių jėgainių inžinierius, rašytojas, keliautojas profesorius Kazys Almenas neseniai pareiškė pasisakąs už dvigubą, trigubą, kokią tik nori pilietybę, nes yra įsitikinęs, jog dabartinis pilietybės įstatymo aiškinimas atstumia dalį žmonių, įžeidžia juos ir mažina lietuvių tautą.
„O kokią pilietybę turėjo Donelaitis, Rėza, Maironis?“, – klausia profesorius. Ir kalba apie anuometinės pilietybės reikšmę – jeigu esi vyriškos giminės, kaip šauktinis, kaip pilietis privalai atitarnauti savo valstybės kariuomenėje. Šių laikų pilietybės prasmė gerokai išsiplėtusi. Tačiau, kaip pastebi Kazys Almenas, Amerikoje gyvenusių lietuvių niekas neskirstė – tu vienoks lietuvis, o tu – o tu kitoks. „Visi mes ten buvome lietuviai“, – tęsia profesorius, kuris 1944 m. su tėvais pasitraukė iš Lietuvos į Ameriką.
Rengdami Pilietybės įstatymo pataisas atlikome tyrimą, kaip veikia pilietybės įgijimo tvarka kitose valstybėse. Paaiškėjo, kad kuo mažesnė valstybė, tuo ji liberalesnė kelių pilietybių atžvilgiu. Tai būdinga mažoms Europos valstybėms, bet yra ir didelių valstybių, kurios labai liberalios pilietybės atžvilgiu. Gana neblogą pilietybės reguliavimo modelį įsavinę lenkai. Jiems ne taip svarbu, kiek žmogus turi pilietybių, tačiau jeigu jis turi Lenkijos pilietybę, pripažįstama, kad su visomis teisėmis ir pareigomis jis yra Lenkijos pilietis. Vokiečiai visiškai nedaro problemų dėl dvigubos pilietybės, jeigu asmuo yra šveicaras, ES ar NATO šalies pilietis. Svarstant Pilietybės įstatymo pataisas siūliau ir mums pasitelkti panašų modelį, bet jam nebuvo pritarta.
Nemanau, kad dabartinis Lietuvos pilietybės modelis yra pagirtinas ir atitinka laiko dvasią. Nėra gerai, kai lietuvis, ilgą laiką gyvenantis ir dirbantis Lietuvoje, čia mokantis mokesčius, tačiau turintis JAV pilietybę, kas penkeri metai turi prasitęsti leidimą čia gyventi, nors yra Lietuvoje gimęs ir turėjęs Lietuvos pilietybę asmuo. Apie tai viešai yra kalbėjęs bendrovės „Integrity PR“ valdybos pirmininkas Arūnas Pemkus, turintis JAV pilietybę ir dėl šios priežasties netekęs Lietuvos piliečio teisių ir pareigų. Tačiau yra ir kitų pavyzdžių, aiškiai parodančių, jog net ir geriausias įstatymas nepadės, jeigu beveik keturis šimtus dienų bus sprendžiamas dviejų žmonių pilietybės klausimas. Kalbu apie garsaus lietuvių kilmės menininko Jono Meko, gyvenančio Niujorke, dukrą ir sūnų, kurie parašė prašymą suteikti Lietuvos pilietybę, praėjo metai, tačiau ji dar vis nebuvo suteikta. Telieka pridurti, kad žmonės, ne kompiuteriai, vykdo įstatymus.
Konstitucijos keitimas pribrendęs
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis, nusakantis, kas turi teisę būti Lietuvos piliečiu, yra gana kietas. Tačiau minėjome, kad Konstitucijos 32 straipsnio paskutinė dalis teigia, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje. Tai jeigu jis yra lietuvis ir pagal Konstituciją gali apsigyventi Lietuvoje, kas gi darosi su jo pilietybe?
Konstitucija yra vientisas aktas, tačiau šioje temoje susikerta teisinės nuostatos. Tad, įvertinę pakitusią mūsų šalies ir visos Europos padėtį, konstitucines normas, turėtume susitelkti ties tinkamiausio Lietuvai pilietybės modelio nustatymu. Suprantama, atsižvelgiant į istoriškai susiklosčiusias grėsmes, kurios galbūt mažiau matomos, tačiau akivaizdžiai išlikusios. Dar visai neseniai teko skaityti viename Rusijos internetiniame portale Rusijos karinio istoriko straipsnį. Jame buvo frazė: Baltijos valstybių nepriklausomybė Rusijai yra tik laiko klausimas. Kiek šioje frazėje yra oficialios Rusijos pozicijos, kitas klausimas, tačiau grėsmės Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims išlieka. Todėl reikia labai tiksliai ir aiškiai nustatyti pilietybės formuluotes, kad nebūtų menkiausio pavojaus mūsų tautos išlikimui, tačiau kartu reikia pašalinti susidariusias grėsmes lietuvių tautos mažėjimui.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija jau pasiūlė Konstitucijos 12 straipsnio antrąją dalį išdėstyti taip: „Niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, išskyrus Lietuvos Respublikos pilietį nuo gimimo, emigravusį į Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybę narę ir įgijusį jos pilietybę, taip pat kitais įstatymo numatytais atskirais atvejais.“ Laukiame konstruktyvios diskusijos.
Konstitucija negali būti keičiama vos tik panorėjus – ji keičiama tuomet, kai būtina. Šiuo metu pribrendęs laikas kietąją formuluotę dėl pilietybės keisti liberalesne, tačiau neiškreipiančia Konstitucijos dvasios. Visuomenė turi teisę į nuomonę, kad lietuviai privalo gyventi tik Lietuvoje, kaip ir į kitą nuomonę – globaliame pasaulyje žmonės gyvena ten, kur pasirenka, išlaikydami glaudų ryšį su valstybe, iš kurios kilo. Galbūt taip mano dauguma lietuvių? Todėl geriausiai į šį klausimą atsakytų referendumas dėl Konstitucijos nuostatos keitimo, galintis įvykti kartu su kitais metais vyksiančiais prezidento rinkimais. Referendumas lieka vieninteliu būdu, kuriuo būtų galima praplėsti dvigubos pilietybės galimybę.
Turėtume stengtis tapti atviresne visuomene, priimančia, o ne atstumiančia dalį savęs, nes dažnai išvykę svetur mūsų žmonės sugrįžta į Lietuvą su intelektiniu potencialu, kompetencija, verslais, patirtimi. Išlaikykime ryšius vieni su kitais – su išvykusiais ar sugrįžtančiais. Ir paaiškės, kad mūsų yra gerokai daugiau nei trys milijonai!