Kokios prognozės ateičiai? Na, planetos gyventojų skaičius nenumaldomai artės prie septintojo milijardo, tačiau tas prieauglis bus visų žemynų, išskyrus Europą, sąskaita. Lietuvių padėtis bendrame fone dar liūdnesnė. Vien dėl natūraliomis vadinamų priežasčių tarp tų būsimų septynių milijardų mūsų bus tik pustrečio milijono. Apie emigraciją čia nekalbama, šis dėmuo nebuvo vertinamas, tačiau mes patys, žinodami emigracijos mastus, galime manyti, kad pačioje Lietuvoje mūsų liks koks milijonas su puse. Lygiai pusė to, kas buvo baigiantis dvidešimtajam amžiui.
Ką tai reiškia? Viena vertus, multikultūriniame pasaulyje galima numoti ranka į save pačius ir sakyti, jog svarbu ištirpti beveidėje minioje – politkorektišku žargonu tai vadinama „integracija“. Na, kam patinka – tegu sau ir mojuoja rankomis. Man nepatinka. Laikausi nuomonės, kad bet kurios demokratiškai išrinktos valdžios ir vyriausybės pirmoji pareiga yra rūpintis tautos išlikimu. Kitaip – kuriems galams tokia valdžia reikalinga ir kam ji dirba?
Nūdieniai prioritetai akivaizdžiai kiti. Šiai Vyriausybei rūpi kaip nors subalansuoti biudžeto eilutes. Jei kadencija Lietuvoje būtų ne keturi, o kokie dvidešimt metų, žiūrėk, subalansuotų taip, kad gautųsi ideali pusiausvyra – visose grafose būtų nuliai. Tarp jų ir toje, kur nurodomas gimimų skaičius. Jau dabar Lietuvoje pilna jaunų, „derlingo“ amžiaus žmonių, kurie nesiryžta turėti vaikų, nes nežino, nei kur jie rytoj gyvens, nei ką dirbs, nei ką valgys. Kur jau čia galvoti apie prieauglį? Tiesa, Londone dar galima sutikti nemažai šviesaus gymio lietuviškai kalbančių moterų, stumdančių vežimėlius su vaikučiais, kurie įstatymiškai neverti Lietuvos pilietybės.
Tuo tarpu Lietuvos valdžia nuosekliai vykdė ir toliau tebevykdo tautos naikinimo politiką, t.y. veikia tiksliai priešinga tautos interesams kryptimi. Apie tai, kaip elgiamasi (pabrėžiu – elgiamasi faktiškai, o ne deklaruojama visokiose koncepcijose ir programose) su vaikus natūraliai gimdyti ir auginti galinčiomis šeimomis, jau parašiau. Dabar pažiūrėkime, kas daroma ūkiniame (verslo ir iš jo gaunamų pajamų) ir kultūros srityse.
Nacionalinis verslas – kalbu apie tą jo atšaką, kuri kilo ne iš nomenklatūrinių sluoksnių, o iš veiklių ir iniciatyvių žmonių kooperatyvų laikais – buvo žlugdomas bemaž nuo pat jo užuomazgų. Kaip galėjo pakenkti Lietuvai kažkur Sibiro platybėse iškasamų žaliavų – visų pirma metalų – pardavimas Vakarų rinkose, leidęs ne vienam lietuvių verslininkui uždirbti nemažus pinigus? Tarsi olandiška kompanija „Shell“ nedarytų didžiulių pinigų, visame pasaulyje pardavinėdama naftos produktus, nors pačios naftos Olandijoje, kaip žinia, nėra? Tačiau ši veikla kaip mat buvo prilyginta kontrabandai ir Lietuvos piliečiams naudą nešusi aukso gysla buvo nutraukta.
Pasekmės ekonomikai – pirmasis negrąžintų paskolų gūsis, vėliau virtęs eilės bankų griūtimi, pirmieji bankrutavę verslininkai, iš kurių tarpo ne vienas baigė gyvenimą savižudybę arba buvo įgrūstas už grotų – kartais fabrikuojant bylas, o kartais ir visai be teismo. Suniokoti verslai ir gyvenimai... Tuo tarpu privatizacija sukosi visu smarkumu ir dauguma geriausių objektų, eliminavus iš jos paprastiems žmonėms galėjusius atstovauti verslininkus, atiteko „saviems“. Turtas perėjo į vakarykštės nomenklatūros rankas, kuri apie verslą neišmanė nieko arba išmanė labai nedaug, taigi, ir sukurti kokią nors papildomą vertę vargu ar galėjo. Tačiau svarbu juk ne sukurti vertę, o ją pasisavinti! Ši dalis jiems puikiausiai pavyko.
Kitas etapas – bankų griūtis. Po jos jau nebebuvo jokių didesnių kliūčių užsienio kapitalui įžengti ir užvaldyti Lietuvos ūkį. Šiandien nė vienas iš didžiųjų mūsų šalyje veikiančių bankų nebėra lietuviškas. Vadinasi ir tikrieji Lietuvos turto savininkai – čia kalbu apie kreditavimo pasekmes – yra ne Lietuvoje. Tik ar jiems turi mūsų tautos ateitis rūpėti?
O iš valdiškų tribūnų vis girdime, kaip svarbu pritraukti daugiau investicijų – esą, taip sukuriamos darbo vietos. Žinoma, tai geriau, negu nieko, bet verta prisiminti, kad einant tokiu keliu geriausiu atveju gaunamas atlygis už darbą, bet jokiu būdu ne pelnas už investicijas. Jis paprastai grįžta kokiam nors užjūrio ponui. Valstybinėse įstaigose įsitaisę biurokratai tokiais atvejais tik mojuoja tęvomis rankelėmis ir dangstosi laisvąja rinka, atseit, „sorry, nieko negalime padaryti“. Tai kam jūs, po perkūnais, reikalingi, jei nieko negalite?
Bet ir tai melas – ir gali, ir daro, tik į priešingą pusę. Kaskart, kai tauta bent kiek įsidrąsina, ji išvaikoma pačiu grubiausiu būdu arba ignoruojama iki begalybės. Kalbu apie guminėmis kulkomis sušaudytą demonstraciją prie Seimo, apie badaujančius turgaus verslininkus ir šaltu veidu įvedinėjamus kasos aparatus. Ištuštėjo turgūs? Žmonės, dar šiaip taip išgalėję prasimaitinti, verčiami rikiuotis į eilę prie bedarbio pašalpų? Na ir kas? Anot premjero, „kaip nors vis tiek bus“.
Nesu visiškai tikras ar prie šitos nacionalinio verslo naikinimo epopėjos galima priskirti ir nacionalinio investuotojo išdraskymą, jo vieton ieškant investuotojo užsienyje – tai Pietų Korėjoje, tai dar kur nors. Mat demokratinėje ir neva atviroje visuomenėje viskas taip įslaptinta, kad kaip yra iš tikrųjų vargu ar kada sužinosime. Tačiau įtarimas, kad vietoje labai nemylimo, tačiau šiaip ar taip lietuviško „Leo LT“, stengiamasi prakišti kokį nors „taurų ir teisingą“ tigrą ar drakoną iš rytų šalies visgi palieka nemalonų prieskonį. Tarsi neturėtume patirties su „Wiliams“...
Tuo tarpu – nei pelno už sukurtą produktą, nei vidaus vartojimo, nei atlyginimų... Vadinasi, ir jokių sąlygų vaikus gimdyti ir Tėvynei juos užauginti. Užtat ir auga lietuviukai be pilietybės, o kartais ir be gimtosios kalbos, svečiose šalyse. O tauta ir toliau nyksta, ponams valdininkams, užsimaskavusiems po valstybės tarnautojų kauke, iš aukštų tribūnų nesąmones vograujant ir už Europos Sąjungos pinigus mums visokias koncepcijas bekuriant.
O kad kitaip mastyti drįstančių mintys į viešąją erdvę neprasisunktų, kad koks šviesuolis ar tautinės kultūros puoselėtojas per aukštai galvos nekeltų – še jums vamzdį vidurį Neries, kad visai vamzdiec būtų. Tokios „vertybėms ir tapatybėms“ pinigų yra. Yra jų ir keistokoms programoms, a la „Gender Loops“ ir tolerancijos mažumoms skatinimui. Visos jos faktiškai kreipia į toliau mažėsiantį gimstamumą, o mūsų tautai tai reiškia mirtį.
Tačiau jei nenorime mirti vardan šitokios tolerancijos – esame apšaukiami homofobais, o netrukus galima tikėtis ir bylų. Paskutinis purptelėjimas šia linkme – propaguojamos kvotos moterims, kad tik jos daugiau dirbtų, o po to – kuo mažiau gimdytų. Daugelyje Europos šalių tokios programos kuo puikiausiai veikia, tėvai eina atostogų, mamos dirba, gimstamumas nuosekliai mažėja. Juk Europa ir yra vienintelis žemynas, kuris ir sensta, ir nyksta, kai tuo tarpu visi likusieji – auga ir eksportuoja savo gyventojus bei kultūrą.
Baigdamas dar tikiuosi spėsiąs pasinaudoti galimybe išvysti šį tekstą viešojoje erdvėje, kol Vyriausybė neapdėjo spaudos naujais mokesčiais. Tokia proga labai tiktų, sakykime, lojalumo mokestis – rašai, ką reikia, nuo mokesčio atleidžiam, rašai, ką pats galvoji – še tau lojalumo kvotą, mokestį, delspinigius ir varpų gaudesį už velionį.