Saulius Skvernelis. Pasakos apie „Ignitis“ „privatizavimą“: ko nepasako politiniai melagiai?

Pradėti reikia nuo darbo grupės, kuri turėjo įvertinti įmonės perspektyvas tiekti ir gerinti paslaugas. Ši darbo grupė buvo sudaryta iš įvairių institucijų bei daugybės kompetentingų narių. Tiek pati darbo grupė, tiek darbo rezultatai buvo visiškai vieši, o jei kažkokie ponai bando teigti kitaip, tai gaila, kad ne tik į savo kalbas, bet ir darbą žiūri labai aplaidžiai.

Darbo grupės išvados, tiesa, buvo labai paprastos: norint įmonei sėkmingai tęsti veiklą bent iki 2030 metų, reikia 6 milijardų eurų! Pasirinkimai anksčiau būtų buvę paprasti: įmonė skolinasi iš banko, valstybė įlieja mokesčių mokėtojų pinigų į įmonę arba įmonė kompensuoja reikalingas išlaidas keldama elektros energijos ir dujų kainas vartotojams. Bankus atmesti teko iškart, nes „Ignitis“ situacija buvo tokia, kad limitai skolintis banke buvo išnaudoti. Didinti kainų vartotojams net nesvarstėme, o kaip parodė laikas ir po karo Ukrainoje kartais augusios sąskaitos – tai buvo socialiai teisingas sprendimas. Jei būtų leista kelti kainas žmonėms, šiandien už elektros energiją ir dujas mokėtume dar daugiau! Dotuoti įmonę visų mūsų pinigais buvo įprastas kelias kelis dešimtmečius.

Taip mes visi būtume susimokėję „Ignitis“ ne tiesiogiai per sąskaitas, tačiau per mokesčius. Toks kelias buvo labai mėgstamas tiek valstybinių įmonių, tiek ankstesnės kartos sukirpimo politikų. Vis dar galime atsiminti atvejus, kai AB „Lietuvos geležinkeliai“ į biudžetą nesumokėdavo nė vieno euro, o valstybė dar ir dotuodavo jų veiklą. Užtat visoms partijoms dėl to buvo užtikrintos darbo vietos partiniams kadrams.

Darbo grupė viešai ir skaidriai paskelbė savo pasiūlymą paleisti naują akcijų emisiją – 25 proc. akcijų įtraukti į prekybą biržoje taip užtikrinant, kad nė euras mokesčių mokėtojų pinigų nebūtų skiriamas šiai įmonei finansuoti, tačiau būtų užtikrintas „Ignitis“ veiklos efektyvumas ir ilgalaikiai dividendai valstybės biudžetui. Suprantu, kad kai kuriems lengva bandyti žaisti sąvokomis, bet tai yra visiška demagogija ir manipuliacija. „Ignitis“ priklauso Lietuvos valstybei, o sprendimas įtraukti „Ignitis“ akcijas į biržos prekybos sąrašą buvo visapusiškai naudingas. Pirma, toks sprendimas leido įmonei tapti kotiruojamai tarptautinėje biržoje. Tai užtikrino, kad vietoje dažnai valstybinėms įmonėms įprastos praktikos, turiu omenyje, partinių kadrų įdarbinimo, neskaidrių veikėjų „prisliūkinimo“ prie sprendimų priėmėjų, gavome tai, kas dabar kai kam turbūt nelabai patinka, – tarptautinę kontrolę ir priežiūrą.

Pritraukus 500 milijonų eurų tiesiogiai iš akcijų išleidimo, sukūrus pasitikėjimą tarptautiniuose fonduose, pavyko pritraukti dar 1,5 milijardo eurų! 2 milijardai eurų įmonės stiprinimui, kurie Lietuvos mokesčių mokėtojams nekainavo nė vieno cento ir apsaugojo nuo papildomų kainų pakėlimų!

Nuoširdžiai pikta, kad kai kurie politiniai artistai, atėjus karo prieš Ukrainą sukeltai energetinių išteklių krizei, bando paaiškinti, jog šis akcijų pardavimas lėmė kainų kilimą Lietuvoje. Tokiems noriu pasakyti: ne, ponai. Kainų kilimą lemia tai, kad po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo Lietuva staiga iš elektros energiją eksportuojančios šalies tapo importuojančia ir pati pasigamina vos 20–30 proc. reikalingos elektros energijos. Nuo 2018 m. iki šiol Lietuvoje įrengti ir veikia 700 MW atsinaujinančios energetikos pajėgumų – tai yra mūsų Vyriausybės sprendimų pasekmė, o gaminančio vartotojo sistema įsirengiant saulės elektrines tapo ne tik patraukliu būdu susimažinti savo sąskaitas už elektros energiją mūsų žmonėms ir įmonėms, bet jau yra ir Lietuvos vizitinė kortelė ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Žinoma, šios pastangos galėjo būti dar didesnės, o dabartinės Vyriausybės inicijuotas „proveržio paketas“ vis dar neduoda praktinių rezultatų. Energetinių išteklių kaina staigiai kilo ir dėl po „Covid-19“ atsigaunančios pramonės, tačiau pirmiausia dėl Rusijos agresijos. Tiek Vakarų Europos valstybėms bandant atsisakyti rusiškų dujų, tiek Rusijai manipuliuojant jų tiekimu, šių kaina praėjusią žiemą ir šią vasarą buvo iššokusi į visų laikų aukštumas.

Dar daugiau, jei ne mūsų Vyriausybės priimti sprendimai, tai prasidėjus krizei būtume turėję rūpintis, kaip iš valstybės lėšų nupirkti „Ignitis“ reikalingų dujų, ką darė Vokietija, Latvija, Estija savo energetikos įmonėms. Tai Lietuvos žmonėms būtų kainavę apie 3 milijardus eurų. Mūsų priimtas sprendimas lėmė tai, kad šie milijardai galėjo būti nukreipti kompensuoti gyventojams tiek dujų kainą, tiek elektros energijos kainą. Valstybė nedavė lėšų „Ignitis“ suskystintųjų dujų terminalui užpildyti, jie tai turėjo atlikti savo lėšomis, o pagal senąją tvarką – tai valstybė, vadinasi, kiekvienas iš mūsų – būtų už tai mokėjęs.

Pokyčiai leido „Ignitis“ sumokėtus dividendus valstybės biudžetui nukreipti į išmokas, atlyginimus ir kitas būtinas socialines sritis. Dabar prasidėjęs melas apie privatizaciją yra ciniškas bandymas žaisti visuomenės baimėmis. Vieni, valdžioje esantys, bando pridengti save dėl nesukontroliuotos situacijos elektros energijos rinkoje, kiti gal labai norėtų diversifikuoti savo verslą ir gauti didesnį gabalą energetikos sektoriaus į savo arba sau artimų verslų rankas.

Turime suprasti – „Ignitis“ yra valstybei priklausanti įmonė ir jos kryptį brėžiame visi mes, rinkdamiesi atsakingus politikus. Būtina formuoti aiškius tikslus įmonei bei užtikrinti, kad jos veikla neštų naudą Lietuvos žmonėms.

O trąšų ir grūdų oligarchas, panorėjęs tapti vėjo energetikos magnatu, atneš didesnes kainas ir išlaidas mums visiems. Tikėkime faktais, o ne šimtatūkstantiniais oligarchų išleistų melų rinkinių egzemplioriais.