Dėl viešosios ir informacinės erdvės
Artėja kovo 5-oji. Prieš 60 metų, 1953 m. kovo 5 d. mirė Josifas Stalinas. Bet stalinizmas Lietuvoje klesti. Vaikštai po Vilnių ir matai: čia paminklas kolaborantui Liudui Girai; čia kolaborantės Salomėjos Neries gimnazija ir skulptūra; čia paminklas kolaborantui Petrui Cvirkai; čia – Žaliasis tiltas su kariais „išvaduotojais“. Kaip paaiškinti vakariečiui turistui šitą Stokholmo sindromą?
Nueini į prekybos centrą... Čia „Tarybinė“ duona; ten – „Tarybinė dešra“; o ten – rusiškas gėralas su užrašu CCCP. Tai tik keletas pavyzdžių, kai prisidengiant žodžio laisve brukama tendencinga antivalstybinė dezinformacija.
‚Facebook“: „Gyvenimo kritika“ (kantas.wordpress.com) ragina atkurti CCCP 2.0; tinklalapis „Labas, Lietuva!“ sveikina kolaborantą Mykolą Burokevičių ir falsifikuoja Rainių žudynių istoriją; tinklalapis „lietuviais.lt“ perša mintį, kad „įstojimas į Tarybų Sąjungą 1940 m. buvo teisingiausias istorinis sprendimas“; tinklalapis „netiesa.lt“ šlovina Staliną; Algirdas Paleckis rimtu veidu cituoja kolaborantą Juozą Kuolelį.
Kiek dar leisimės žeminami? Tylėjimas netiesos akivaizdoje reiškia tylų pritarimą.
Mano kukli pastaba
Teisybė, Rusija visomis įmanomomis priemonėmis vėl veržiasi į mūsų sąmonę: per „modernius“ populistus, populiarius kasdienio vartojimo produktus, dezinformaciją... Mane itin jaudina pigios rusiškos produkcijos įsigalėjimas Lietuvos eteryje serialų pavidalu, naujos atominės elektrinės projekto „nužudymas“ mūsų spaudos cituojamų rusų propagandistų žodžiais. Ar tai, sudėjus su autoriaus paminėtais faktais, nėra „šliaužiančioji“ mūsų šalies okupacija?
Tik, ginkdie, nelieskite paminklų: teprimena jie epochą, kurios nei mes, nei kas nors kitas iš mūsų istorijos neišbrauks. Joje gyveno mūsų tėvai, gimėme ir augome daugelis iš mūsų ir nepasakyčiau, kad tomis dienomis, bent jau mano aplinkoje, nebuvo šviesių akimirkų. Gerbkime savo praeitį. Teprisimena tą epochą ir ateinančios kartos, tik be šlovinimo ir nostalgijos. Kaip sakė Krescencijus Stoškus (neleisiu jo vadinti Stokholmo sindromo auka), „paminklus griauna tik barbarai ir revoliucionieriai“. Mes nesame nei viena, nei kita – mes taiki, ramiai ir užtikrintai į ateitį žiūrinti tauta.