„Urbonaitė sako, kad nebandant rasti sutarimo, grės tiesioginis valdymas“, „Karti saldžios pergalės pusė“, „Urbonaitė apie situaciją Vilniaus rajone: gali būti, kad lenkų rinkimų akcija mėgins sabotuoti valdymą“, „Euforija laimėjus, istorinė pergalė ir socialdemokratų viltis imtis pokyčių Vilniaus rajone. Bet viltis sparčiai blėsta, kai išrinktas meras socialdemokratas Robertas Duchnevičius neturi daugumos palaikymo taryboje“. Tai – tik keletas iš vaizdingų didžiųjų portalų antraščių. Viena Seimo narė netgi pasakė, kad greitai naujasis meras „ant kelių atšliauš“ pas taryboje daugumą turinčią Lietuvos Lenkų rinkimų akcijos frakciją.
Tad kaip per pirmąsias 100 dienų sekėsi naujajam Vilniaus rajono merui ir tarybai?
Bent jau kol kas, jokia politologų žadėta apokalipsė neįvyko. Buvo atliktos visos būtinos procedūros, sukurti komitetai, be dramų paskirti vicemerai. Tai atrodytų menkniekis, bet pasižvalgę po 60 Lietuvos savivaldybių pamatytumėte, kad dėl įžeistų ambicijų ar politinių nesutarimų ne tik vicemerų skyrimas ar komitetų sudarymas, bet net ir paprasčiausias tarybos posėdžio organizavimas kai kur tapo problema. Čia reikia pažymėti ne tik mero pastangas, bet ir tai, kad LLRA frakcija nesiėmė destrukcijos ar keistų žaidimų. Tokie procesai vyko ne vienoje Lietuvos savivaldybėje.
Šiek tiek daugiau nesutarimų kilo dėl naujojo mero komandos, kuri kai kuriems atrodė per didelė. Sveikas protas sako, kad naujas meras turi atsivesti ir savo politinę komandą. Tokia praktika veikia tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje. Vilniaus miesto savivaldybėje naujas meras apskritai pradėjo reorganizacijos procedūras. Tas pats sveikas protas sako, kad tai dar labiau aktualu tuomet, kai ateini į organizaciją, kurią 30 metų formavo viena politinė jėga. Pabrėšiu, kad, kaip ir žadėjome per rinkimus, nebuvo imtasi jokių atleidinėjimų ir valymų pagal partinę ar kokią nors kitą liniją.
Apokalipsės nuojautas į šalį nustūmė ir mūsų pasirašytas trišalis bendradarbiavimo susitarimas. Ambicingame susitarime nugulė didžioji dalis mūsų rinkimės programų punktų, kuriuos žadėjome gyventojams. Keli sutarties punktai, buvę prioritetiniais Lietuvos Lenkų rinkimų frakcijai, jau yra įgyvendinti. Žinoma, šokti džiaugsmo šokius dėl susitarimo dar anksti. Artimiausiuose tarybos posėdžiuose pasirodys klausimai, kurie yra įtraukti į bendradarbiavimo sutartį, bet anksčiau nebuvo labai populiarūs kolegų tarpe. Jų svarstymas ir parodys bendradarbiavimo tvirtumą.
Į rinkimus ėjome su penkiomis prioritetinėmis sritimis. Gyventojų įtraukimu ir bendravimu su jais, švietimo kokybe, komunaliniu ūkiu, tinkamu infrastruktūros planavimu ir viešųjų paslaugų stiprinimu bei bendradarbiavimu su Vilniaus miestu.
Kaip sekasi čia? Pradėti darbai dėl Vilniaus rajono bendrojo plano. Atradus daug neatitikimų įvairiuose teritorijų planavimo dokumentuose, pradėtos taisyti klaidos, o artimesniam laikotarpiui paleistas viešasis pirkimas kraštovaizdžio specialiajam planui parengti. Dirbama ir prie komunalinių ūkių valdybų sudėčių.
Vyksta diskusijos dėl švietimo. Jau artimiausiu metu turėtume pamatyti jų rezultatus, gerosios patirties semtasi „darželių klausimą išsprendusioje“ Kauno rajono savivaldybėje. Beje, irgi vadovaujamoje socialdemokratų.
Pradėta ir nemažai darbų, liečiančių viešąsias paslaugas. Taryba pritarė bendradarbiavimui su Vilniaus Gedimino Technikos ir Mykolo Romerio universitetais. Pirmasis savivaldybei pakalbės komunikacijos ir tyrimų srityse, turizmo ir kultūros sektoriuje, antrasis – su darbuotojų kvalifikacijos kėlimu viešojo administravimo srityje, mokytojų kvalifikacijos kėlime. Rastas principinis sutarimas su Vilniaus miesto savivaldybe dėl prisijungimo prie „Tvarkau Miestą“ platformos, dirba darbo grupė parengiamiesiems prisijungti darbams.
Realybė tokia, kad ypač greiti pokyčiai nėra nei įmanomi, nei godotini. Kaip mėgsta sakyti rajono gyventojai, skuba reikalinga tik gaudant blusas. Savivaldybės valdyme reikalingi metodiški, paruošti ir tikslūs sprendimai. Maža to, reikia suprasti, kad, kaip ir visos savivaldybės, o kas keturis metus ir Vyriausybės, Duchnevič administracija dirba su praeitos administracijos suformuotu biudžetu, tad „laisvi“ pinigų srautai yra ypač riboti. Protinga būtų sakyti, kad iš esmės Merą rimtai galėsime vertinti tik įgyvendinus pirmąjį jo paties sudarytą biudžetą, o kol kas jo galios daryti gerą gyventojams yra limituotos.
Akivaizdu tik viena – jokios apokalipsės neįvyko.