Labiau atkreipti dėmesį į rengiamo susidorojimo esmę vargu ar buvo įmanoma.
Rugpjūčio 23-ioji - Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti, įtraukta ir mūsų Atmintinų dienų sąrašą. Būtent šią 1939 metų rugpjūčio dieną buvo pasirašytas garsusis Molotovo-Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, virtę įžanga į Antrąjį pasaulinį karą ir nulėmę mūsų valstybės likimą.
Taigi tiems, kas sumanė pakartotinai atimti pilietines teises iš buvusio valstybės vadovo, teks rinktis į posėdį, plazdant vėliavom su juodais kaspinais ir minint praeities režimų aukas. Juodi kaspinai šį sykį bylos ir apie tai, kad Lietuvai ta praeitis vis dar nėra užverstas istorijos puslapis. Esame Europos bendrijos nariai, turime pagrindines teises ir laisves įtvirtinančius Konstituciją ir įstatymus, taip pat tarptautines sutartis, tačiau tikrovė yra tokia, kad žmogus Lietuvoje neretai jaučiasi ne ką geriau, negu valdant sovietams. Tik anais laikais neįtinkantys ar išdrįsę pasipriešinti sistemai atsidurdavo Sibire, dabar gi su nesutinkančiais su esama padėtim susidorojama kitais būdais. Jie metami iš darbų, pasmerkiami skurdui, persekiojami teismų ir specialiųjų tarnybų, iš jų atimamas geras vardas, o jeigu būtina, tai ir pilietinės teisės - kaip tai nutiko, mane pašalinus iš prezidento pareigų. Kaip pavadinti sistemą, kuri prieš oponentus veikia, remdamasi tokiais metodais? Man į galvą ateina vienintelis tinkamas žodis - režimas. Rafinuotas, veidmainiškai besidangstantis demokratinės ir teisinės valstybės skraiste, bet vis tiek - negailestingas režimas.
Kad tai - ne perdėjimas, patvirtina ir ta aplinkybė, jog ne vienas žmogus už savo principingą poziciją jau yra sumokėjęs krauju. Mano kartos sovietinėj Lietuvoj visi šnabždėjosi apie įtartinas kunigų Juozo Zdebskio ir Broniaus Laurinavičiaus bei lituanisto Jono Kazlausko žūtis. Nors tuo sunku patikėti, panašių aukų nepriklausomoj Lietuvoj net daugiau, tik niekas nesiryžta atvirai ir sistemiškai pažvelgti į priežastis ir pasiaiškinti, ką tai reiškia. Jau vien ką pasako faktas, kad politinę potekstę turinčių mirčių aplinkybės skirtingai nuo kriminalinių nusikaltimų beveik niekuomet neatskleidžiamos. Tai gali reikšti tik viena: politiškai motyvuotus nusikaltimus dengia valstybės struktūros ir itin įtakingi asmenys.
Šie asmenys kaip taisyklė nėra renkami piliečių. Bet būtent jų rankose sutelkti pagrindiniai galios svertai, todėl išrinkta valdžia nuolat tampa priklausoma. Nepaklusus galima labai greitai atsidurti tokioj padėtyje, kokioje teko atsidurti šio straipsnio autoriui.
Tačiau kiekvienas režimas ir jo nusikaltimai anksčiau ar vėliau susilaukia atpildo. Nacistai buvo nuteisti Niurnberge, stalinistai - vieni kitus išsižudė patys ir buvo prakeikti istorijos. Tas, kas nusižengia žmoniškumui mūsų laikais, atsiduria Hagos tribunole. Mūsų akyse vyksta ir teisminiai procesai arabų šalyse, kurie galėtų būti labai pamokantys - teisiami ne tik tie pareigūnai, kurie praliejo protestuotojų kraują, bet ir tie, kurie buvo korumpuoti ar nesiskaitė su žmogaus teisėmis. Tokia istorijos logika, viską sudėliojanti į savo vietas.
Anksčiau ar vėliau susidėlios ir mūsų valstybėje. Tai tik dabar taip atrodo, kad įmanoma trypti teisingumą ir už tai nesusilaukti atpildo. Tačiau žmonės viską atsimena. Jie įsidėmi kiekvieną pavardę ir kiekvieną savivalės atvejį ir, atėjus metui, neišvengiamai pateiks sąskaitas. Sąskaita bus pateikta ir tiems, kurie iš savanaudiškų paskatų ar manipuliuojami specialiųjų tarnybų, nuvertė tautos išrinktą valstybės vadovą.
Bus įvertinti ir Konstitucinio Teismo nariai, surengę su Konstitucinio Teismo įstatymu nesuderinamą baudžiamąjį procesą prezidentui ir šitaip tyčia peržengę savo įgaliojimus, o po to dar ir atėmę iš jo iki gyvo galvos pilietines teises pagal "išmąstytą" ir Konstitucijoje nesančią normą. Tačiau tai neturės nieko bendra su kerštu: trypti Konstituciją ir įstatymus niekam neduota, tuo labiau jų sergėtojams, ir jau vien todėl tai neliks neįvertinta - kaip nelieka neįvertinti tie nusikaltimai, kurių jau, atrodė, niekas nebeįstengs atskleisti.
Jeigu galvojame apie kitokią valstybę, mes tiesiog neturime kito pasirinkimo. Juk pats siekis bet kokia kaina neįvykdyti man palankaus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo atskleidžia ne mano asmeninę problemą - tai parodo, kur mes atsidūrėme. Šio teismo sprendimų nevykdo tos šalys, kurios priskiriamos nedemokratinėms.
Tai - vienas iš pagrindinių motyvų, dėl kurių aukštieji Strasbūro teisėjai nesiėmė nagrinėti Lietuvos prezidento nušalinimo pagrįstumo: jie būtų save dar labiau įsivarę į kampą. Jeigu nevykdomas sprendimas net ir dėl mano teisių, galima įsivaizduoti, kas dėtųsi, jeigu tuo pačiu lygmeniu būtų pripažinta, kad ir visa kita - neteisėta. Juk tuomet tą, kuris nušalintas neteisėtai, reikėtų grąžinti į pareigas...
Dabar gi teismas viso labo nutarė, kad mano likimą turi spręsti rinkėjai. Aišku ir demokratiška. Tačiau tiems, nuo kurių priklauso padėtis mūsų valstybėje, net ir to pasirodė per daug - ką rinkti ir ko nerinkti į valdžią, jie ir toliau nori spręsti patys. Kaip vadinasi politinė sistema, kai iš tautos atimamos jos pagrindinės teisės, mes jau kalbėjome.
Todėl pasikartosiu: tai - ne amžina. Tauta nubus, o kada tai nutiks - tik laiko klausimas. Nubudo po ilgai trukusio sovietinio letargo, nubus ir po šito. Vien todėl, jog tai, kas dabar yra, turi nedaug ką bendra su tuo, apie ką svajota. Skaudžiai nusivylus, apatija neišvengiama, tačiau ją anksčiau ar vėliau visuomet pakeičia sugrįžęs domėjimasis tuo, kas vyksta viršūnėse. Jis įprastai vadinamas revoliucija. Dainuojančia ar kokia kita, bet - revoliucija.