Tačiau apie kokią nors vadovaujančių bendrijos institucijų reakciją, deja, dar neteko girdėti. Konkrečiai panaudojus jėgą, tos reakcijos tikriausiai sulauktume, bet Turkijai jos naudoti net ir nebūtina - užtenka prigąsdinti Kiprą, aptikusį savo teritoriniuose vandenyse didžiulius dujų išteklius, kad šis juos naudotų tokiomis sąlygomis, kokias primeta Kipro turkų mažumos interesus neva ginanti Turkija.
Pernai su Europos Parlamento delegacija teko būti šioje saloje-valstybėje ir konkrečiai domėtis ten susiklosčiusia padėtim. Nuostabūs žmonės, puiki šalis, tačiau tikrovė - nepavydėtina. Kiprui ligi šiol taip ir nepavyko ligi galo įgyvendinti stojant į Europos Sąjungą jam keltos sąlygos - likviduoti šalies padalijimą tarp graikų bei turkų bendruomenių ir išspręsti jas skiriančių nesutarimų. Ko gero, to net ir nebuvo įmanoma padaryti, nes nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1960 metais ši valstybė dėl savo komplikuotos istorijos, demografinės sudėties bei strateginės padėties virto Graikijos ir Turkijos tarpusavio kovos įkaite. Nors imtis vertinti, kas tokioje kovoje teisus, o kas - ne, visuomet gana rizikinga, vis dėlto pastebėsiu, kad Kipro turkai, saloje sudarantys mažumą, ligi šiol ignoruoja bendrame parlamente jiems proporcingai rezervuotas vietas.
Maža to, statistika byloja, kad per Kipro nepriklausomybės laikotarpį Turkija įsigudrino visais įmanomais ir neįmanomais būdais saloje apgyvendinti papildomą 100 tūkstančių savo piliečių. Apie Kipro graikams Ankaros nuolat išsakomus kaltinimus ir reiškiamus ultimatumus čia nekalbėsiu, tik paklausiu: ar jums tai nieko neprimena? Tarkime, to, ką mūsų atžvilgiu šiandien sau leidžia Varšuva? Pavyzdžiui, "lenko korta", kuri mūsų šalies piliečius paverčia lyg ir priklausančiais kitai valstybei?
Taigi tam tikra prasme visos mažosios šalys - likimo sesės, nes didžiosios, siekdamos jas palaužti, naudoja tuos pačius metodus. Manau, neatsitiktinai Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę pirmiausia pripažino taip pat pačios mažiausiosios. Juk būtent jos geriausiai žino, kas yra stipresniųjų jungas ir laimė iš jo pagaliau išsivaduoti?
Deja, mažoms šalims ir vėl ateina ne patys geriausi laikai. Ligi šiol buvo akcentuojamas tas pavojus, kurį joms kelia globalizmas, savo kelyje šluojantis nacionalinius skirtumus ir verčiantis visus šokti pagal tą pačią dūdelę bei garbinti aukso veršį. Iš tikrųjų, mažesniesiems šios galios akivaizdoje gerokai sunkiau išsaugoti savo suvereniteto likučius ir savigarbą: kai kokios nors transnacionalinės korporacijos biudžetas daugybę kartų viršija konkrečios valstybės, su ta valstybe - ir atitinkama kalba (mes jau irgi spėjome tai pajusti). Tačiau tokiais atvejais mums prieš nosį bent jau niekas nežvangina ginklais, todėl, turėdami valios, mes galime duoti atkirtį ir apginti savo nacionalinius interesus.
Bus žymiai sunkiau atsispirti kitai, pastaruoju metu pasaulyje vis labiau ryškėjančiai tendencijai - buvusių imperijų ambicijoms atgauti turėtą įtaką. Tai, ką šiandien bando su Kipru daryti Turkija, deja, nėra išimtis. Turkija išsiskiria tik tuo, kad ji šiuo metu yra neabejotina neoimperinio sąjūdžio lyderė. Matant, kaip aktyviai veikia premjeras Recepas Erdoganas, kokių iniciatyvų jis imasi maištų apimtose Artimųjų Rytų valstybėse ir kaip kasdien griežtėja jo tonas Europos Sąjungos atžvilgiu, neįmanoma nesuprasti, kad jis mintyse jau regi atkurtos Osmanų imperijos kontūrus. Tai mane dar sykį įtikina, jog buvau teisus manydamas, kad Turkijai ne vieta Europos tautų bendrijoje. Nepaėmę pirmu bandymu bendrijos iš vidaus, proislamistiniai šios šalies lyderiai dabar imasi kurti musulmoniškąją alternatyvą susivienijusiai Europai. Nauda ta, kad bent jau atsiranda aiškumas, tačiau, jeigu jiems tai pavyks, Europos Sąjungos lauks itin nelengva ateitis, nes tai bus kova dviem frontais, vienas iš kurių - vidinis.
Nors, atrodytų, visa tai nuo mūsų toli, tačiau bendra tendencija veikia ir mūsų artimiausius kaimynus. Tereikėjo Lenkijai atsikratyti Maskvos diktato ir tvirčiau atsistoti ant kojų, ir mes iškart sulaukėme staigmenų. Nežiūrint kitos istorijos bei kultūrinės tradicijos, nematau esminio skirtumo tarp turkų siekio atkurti, nors ir švelnesniais pagrindais, Osmanų imperiją ir kai kurių lenkų lyderių svajonių apie "kresus" arba naująją Žečpospolitą. Tai yra tas pats imperinis mąstymas: kažkas turi būti pirmas, o kiti - eiti paskui ir net neklausti, kodėl jie visuomet antri.
Nenoriu būti pranašas, bet ši tendencija su laiku tik ryškės. Nestabili tarptautinė padėtis, nesiliaujantis galių persiskirstymas, maištai ir revoliucijos, naujos krizės grėsmė, per visas siūles braškanti Europos Sąjunga, kurią kamuoja ne tik sunkiai įveikiamos ekonominės problemos, bet ir vidinės etninės įtampos, suteikia papildomą šansą tiems, kurie svajoja apie buvusią savo valstybių didybę.
Ką mes, lietuviai, su savo kukliais resursais galime padaryti?
Deja, mes negalime savo ruožtu pretenduoti į tai, kad būtų atkurta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Bet užtat mes esame laisvi nuo kitų tautų engimo komplekso, ir tai išskirtinis mūsų dvasinis pranašumas. Mes galime ir turime moralinę teisę pasipriešinimą bet kokiai priespaudai paversti savo tautos ideologija, antrąja religija, kurios pagrindų būtų mokoma nuo ankstyvos vaikystės. Žinant mūsų žiaurią praeitį, net nelengva suprasti, kodėl gi mūsų valstybė to ligi šiol nesiėmė. Juk žmogus, nuolat dirbantis pavojingomis sąlygomis, ir tas yra mokomas, kaip išvengti pavojaus. Taip ir čia: mūsų jaunimas turi būti tikslingai ruošiamas kovai su tais, kurie stipresni, kurių daugiau. Jis turi būti pratinamas juos perprasti, aplenkti, pergudrauti, primesti savo žaidimo taisykles ir galiausiai nugalėti su žymiai menkesniais resursais - visose įmanomose srityse, neišskiriant verslų ar karybos.
Tam, kas pasakys, jog tai - neįmanomas uždavinys, pateiksiu vieną pavyzdį.
Praėjusiame dešimtmetyje su darbo vizitu teko lankytis Izraelyje. Jeruzalės meras Ehudas Olmertas, beje, vėliau tapęs premjeru, besišnekant tarė: "Jeigu norite, kad jus antrą kartą išrinktų meru, tiesiog tvarkykite gatves ir laiku išvežkite šiukšles. Bet jeigu norite stiprios tautos ir valstybės, užsiimkite jaunimo ugdymu."
Kokius vaisius duoda toks požiūris, iškalbingai patvirtina šimtų milijonų musulmonų supamo mažyčio Izraelio likimas: šalis, kurią nuolat žadama nušluoti nuo žemės paviršiaus (tiesiogine prasme!), ir toliau sėkmingai gyvuoja.
Dar vienas raktelis į šį fenomeną, apie kurį išgirdau iš eilinio žydų kareivio motinos. Jos sūnui žygyje naujas batas nutrynė koją taip, kad jis nebegalėjo kentėti. Ir ką? Prie jo priėjo seržantas, pasodinęs nuavė batą ir aptvarstė sužalotą eilinio koją.
Kaip pasielgtų mūsų seržantas?
Iš savo nelaimių tūkstantmečiais persekiota žydų tauta jau padarė savas išvadas. Metas padaryti ir mums.