Mūsų politikams šiuo metu svarbiau, ar, apmokestinus jachtas, dar nereikėtų apmokestinti ir ristūnų.
Tuo tarpu tai, kas nutarta Briuselyje, mus nuo šios prievolės patiems ką nors spręsti netrukus išlaisvins - už mus viską spręs Briuselio biurokratai.
Tam neribotas galimybes atveria viršūnių susitikime pasirinktas krizės apimtos ES ekonomikos ir euro gelbėjimo modelis. Ligi šiol Briuselis savo liniją varančias nacionalines vyriausybes bandydavo paveikti geruoju. Dabar gi, pasirašius atitinkamą susitarimą, tos linijos paprasčiausiai neliks - tiesiog bus pereita prie bendros mokesčių bei biudžeto politikos ir toms valstybėms, kurios nesilaikys nustatytų taisyklių, bus negailestingai mušama per kišenę. Ir ne tik euro zonos narėms.
Kad suprastume, ką tai reiškia, pakanka prisiminti, kokią vietą valstybės sandaroje užima finansai ir kokią reikšmę turi jos teisė savo nuožiūra formuoti nacionalinį biudžetą ir vykdyti jos interesus labiausiai atitinkančią mokestinę politiką. Tai - viena iš tų sąlygų, be kurių apskritai sunku įsivaizduoti valstybę.
Suprantu, kad vokiečiams ar prancūzams, kurių žodis, skirtingai nuo mūsiškio, ir tokioje Europoje bus lemiamas, nėra ko nuogąstauti - jų valstybingumui niekas negresia. Priešingai, naujasis susitarimas jiems atveria unikalią istorinę galimybę pagaliau įgyvendinti seniai puoselėtas viltis. Šiuo požiūriu, krizė jiems - tai aplinkybių suteiktas šansas tapti tuo, kuo jie visuomet norėjo: padėties kontinente šeimininkais. Tačiau kuo šalia jų, pagaliau patenkinusių savo ambicijas, tapsime mes, lietuviai?
Į šią situaciją galima pažvelgti dar ir kitu rakursu. Prisimenate garsiąją Karlo Marxo Jungtinių Europos Valstijų idėją? Manau, jis dabar būtų laimingas - būtent į tai ir žengiama.
Taigi, kalba ne vien apie bendrą fiskalinę politiką - kalba apie nacionalinių valstybių likimą radikaliai besikeičiančios ES sudėtyje.
Matant, kur link žengiama, nesunku suprasti tų šalių lyderius, kurie Briuselyje pareiškė, jog jiems prieš pasirašant siūlomą susitarimą būtina pasitarti su savais parlamentais. Neatmetama ir mintis, kad dėl klausimo svarbos gali tekti rengti naujus referendumus.
Šiame kontekste mes išsiskiriame tuo, kad apskritai neįžvelgiame jokios problemos. Nežinau, galbūt mūsų politikams pakako patikinimo, kad ES tiesiogiai nesikiš į bendrijos narių biudžetus ir todėl mūsų suverenitetas nebus pažeistas.
Deja, Jose Manuelio Barroso žodžiai byloja ką kita. „Dar didesnė integracija, griežta fiskalinė politika“, - apibendrindamas viršūnių susitarimo esmę, pareiškė Europos Komisijos pirmininkas.
Didesnė integracija gali reikšti tik viena - mažesnį suverenumą.
Ta proga kalbėdamas Europos Parlamente pabrėžiau: bendrijos vadovų sprendimai yra ne patys geriausi ir ne vieninteliai galimi, bet būtini, nors nepilni ir pavėluoti.
ES buvo būtina gelbėti. Jos išsaugojimas atitinka tiek bendrus Europos tautų, tiek mūsų nacionalinius interesus. Tačiau mūsų interesų neatitinka tas būdas, kuris pasirinktas kaip panacėja nuo krizės. To neįžvelgti - vadinasi, pripažinti, kad mums priimtinos net ir tokios išeitys, dėl kurių gali tekti paaukoti savo valstybingumą, o su juo ir teisę patiems priiminėti mūsų dabartį bei ateitį lemiančius sprendimus.
Be viso kito nederėtų pamiršti, kad mūsų krašte vis dar galioja Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje parašyta: suverenitetas priklauso Tautai. Taigi, tik Tauta ir tegali spręsti, ar jo atsisakyti.
Lietuvoje tautos ignoravimas jau tampa prasta tradicija. Taip buvo pasielgta ratifikuojant Lisabonos sutartį, dėl kurios daugelyje šalių buvo surengti referendumai, taip elgiamasi ir dabar. Nenorom peršasi išvada, kad mūsų valdžia, vengdama patikėti galutinio sprendimo teisę tautai, kažko nuolat bijo. Ko būtent? Manau, to, kad tauta gali pasukti šalį ne ta kryptimi, kuri būtina politikams, pasirengusiems atsikratyti atsakomybės ir ją galutinai perleisti biurokratiniam Briuselio aparatui. Tačiau atsakomybės vengimas tolygus pripažinimui, kad mes patys jau nebesusitvarkome su mums istorijos patikėta misija išsaugoti savo valstybę ir ją palikti tiems, kurie gyvens po mūsų.
Kryptį mes pasirinkome dar 2003 metais, ir tuomet tauta tam pritarė. Ta kryptis - stipri Lietuvos valstybė lygiateisių Europos valstybių bendrijoje. Kiek tai priklauso nuo mūsų, šia kryptimi ir būtina žengti.
Mes neturime teisės nuleisti rankų vien todėl, kad mūsų balsas nedaug ką lemia. Iš tokių lyg ir nedaug ką lemiančių balsų kartais susiburia ir galinga jėga. Štai ir Europos Parlamente ligi šiol buvo įprasta per posėdžius regėti pustuštę salę - pamatytumėt, kas vyksta dabar. Parlamentarai sukruto, kadangi suvokė, jog sprendžiamas ne vien fiskalinės politikos klausimas - sprendžiamas jų atstovaujamų valstybių tolimesnis likimas.
Manau, metas sukrusti ir mūsų Seimo nariams. Nes jeigu ir toliau snūduriuosime, gali nutikti ir taip, kad vieną rytą nubusime ne tik su apmokestintais ristūnais, bet ir su nežinia kur pranykusia nepriklausomybe.