Diskutuoti apie tai kažkodėl niekas nesirengia, tarsi tai būtų tokia smulkmena, dėl kurios net neverta gaišti laiko.
Tuo tarpu šią savaitę Briuselyje baigtas derinti Europos Sąjungos šalių fiskalinis susitarimas. Jo pagrindinė nuostata - vadinamoji „auksinė taisyklė“, pagal kurią nacionalinių biudžetų struktūrinis deficitas neturės viršyti 0,5 proc. bendrojo vidaus produkto. Šią taisyklę neteisingai į savo teisinę bazę perkėlusioms valstybėms bus skiriama bauda, kurios dydis - 0,1 proc. nuo jų BVP. Iš pažeidėjų surinktos lėšos bus pervedamos į euro zonos stabilizavimo fondą arba į ES biudžetą, jie taip pat bus drausminami ekonominės partnerystės programomis, kurių vykdymą atidžiai kontroliuos vadovaujančios ES institucijos.
Ribojamos ir prižiūrimos bus ir valstybių skolos, kurios turės neviršyti 60 proc. BVP.
Maža to, šalys, pasirašiusios fiskalinį susitarimą, privalės įsivesti atitinkamas konstitucines pataisas dėl subalansuoto biudžeto. Jei jų neįsives, bus baudžiamos
Taigi, iš esmės pasikeis teisiniai bendrijos principai - nepalyginamai didesnę galią įgaus vadovaujančios Europos Sąjungos institucijos ir atitinkamai sumažės į bendriją įeinančių valstybių suvereniteto lygmuo. Tiesiai sakant, nuo šiol be Briuselio biurokratų žinios mes esminiuose biudžeto ir ekonominės politikos reikaluose savarankiškai negalėsime pajudinti piršto. Tačiau ar ką nors girdėjote apie tai, kad Lietuvoje šiuo klausimu būtų diskutuota ar tartasi su visuomene? Nesitariama ne tik su visuomene, bet ir įstatymų leidėjais, kurių dauguma, manau, taip pat tik iš žiniasklaidos pranešimų išgirdo, kad Lietuva susitarimui jau pritarė. Kieno įgaliota ir kokiame rate buvo priimtas toks sprendimas, telieka spėlioti.
Tačiau valstybės suverenitetas nėra tas klausimas, kurį būtų galima spręsti už uždarų durų. Tai nesuderinama ne tik su demokratijos principais, bet ir mūsų šalies Konstitucija. Pagaliau, prisijungdami prie Europos bendrijos, mes stojome į nepriklausomų Europos valstybių sąjungą, ir būtent tam pritarė mūsų tauta.
Šiandien bendriją norima paversti centralizuotu dariniu, kurio institucijų valia pačiose svarbiausiose srityse būtų viršesnė už mūsų. Nežinau, gal iš tikrųjų nebeliko kitos išeities, bet tam, kad Lietuva atsisakytų savo teisės vykdyti jos nacionalinius interesus atitinkančią ekonominę politiką, neabejotinai būtinas pakartotinas tautos pritarimas.
Referendumas nėra vien tik kažkieno sugalvota patraukli konstitucinė norma, kurios tikslas - atiduoti duoklę piliečių nuomonei. Referendumas - tai būdas išvengti klaidos, kadangi jis neatsiejamas nuo plačios diskusijos ir argumentų kovos. Tik drauge su tauta ir jos kompetentingais atstovais pasvėrus visus „už“ ir „prieš“, teįmanoma priimti optimalų sprendimą. Atmesti tai ir manyti, kad viską galima išspręsti ir siaurame rate - vadinasi, rizikuoti, kad bus padaryta lemtinga klaida, kurios neatleis istorijos teismas.
Kad įmanoma klysti, byloja ir prieštaringi požiūriai į rengiamą sutartį. Štai net ir Europos Parlamento nariai, priimdami rezoliuciją šiuo klausimu, išsakė savo abejones dėl tokio susitarimo būtinumo.
Manau, teisus ekonomistas Jonas Čičinskas, kuris vienas iš nedaugelio mūsų mokslininkų pabandė žiniasklaidoje inicijuoti diskusiją dėl rengiamos sutarties privalumų ir trūkumų: Lietuvai gyvybiškai būtina mokytis drausmingai tvarkyti viešuosius finansus ir didinti savo šalies gamintojų konkurencingumą, tačiau dar reikėtų pasiginčyti, ar Briuselio reikalavimas visoms bendrijos šalims tvarkytis pagal jo kontroliuojamus unifikuotus bendraeuropinius makroekonominės politikos įstatymus nepažeidžia mūsų suverenumo.
Po Europos Vadovų Tarybos posėdžio vis dėlto ateis eilė Lietuvos Respublikos Seimui, kuriam teks atsakyti į klausimą, ar jis yra pasirengęs priimti Konstitucijos pataisas, revizuojančias Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo Aktą.
Štai tada ir bus galima padiskutuoti.