Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žemė, – atrodo, kad ji nebe mūsų, o turtuolių žemė .
Aš jau nepakeliu minčių apie tave, – o kol nepakeli tu, jie pakelia rankas, už naudą, už mintį apie save.
Sakai, nuskink man jazminą ne baltą, tai žalią? – Neskink, nereikia, nebėra ką merkti mamai į vazą.
Gėlės nuskintos, gėlės pamintos – gėlių ir valdžios nemeilės viena lemtis: emigracija!
Sakai, eik taip, kaip eina laisvė? Kur eiti, kai kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę – mažai miškų belikę.
Medžiai išnaikinti, kaip mokyklos, it skujom kas kur, nykstančios pasiliko.
Lietuva iš paukščio skrydžio, kur šiandieną tu skrendi? – Skrendu į narkotikų liūną, matai, vaikai „gražiai“ sugulę.
Kelelis tolimas, kelelis artimas – kur eiti, kai vertybės sparčiai ima byrėti.
Vai ko nusižvengei, bėrasai žirgeli, ko dairais aplinkui į dulkėtą kelią?
Tas kelias į Seimą, ten, kur Gapšio, Kristijono, godžios akys žiūri už Tėvynę.
Šitą žemę mums likimas dovanojo – deja, „Ignitis“ mokesčius didelius padovanojo,
Gerai, kad laužo šviesa naktyje, vis guodžia, gaivina lietuvį širdyje.
Sėdėjo svajokliai tuopos viršūnėj – pamatė žibantį daiktą, tai mūsų žvaigždė nusprendė valdžia,
Lietuva bus kitokia, kaip tarė, taip padarė valdžia iš dešinės,
Nerūpi lietuvių kalba, nerūpi miškai, nerūpi šeima, nerūpi žmonių sveikata.
Viens du trys – graži Lietuva, viens du trys – toms damoms valdžioje: cha cha cha!
Pušų viršūnėse rudens naktis sustojo – nebeliko miško gėrybių,
A nei grybų, a nei uogų – dzūkų panelės seniai jau Vilniuj nagus lakuoja.
Nebelinksmas mūsų kaimas, nebemokame dainuot, – mokam mokam, tik didelius pinigus už dujas.
Bet aš dar dainuosiu, nors dainos nutilo, – nenutilo, dainuosim visi, tik greit kita kalba.
Vienas namuose darai ką nori, – vienišiai, nepergyvenkit, ir Seime dauguma daro ką nori.
Dar kartą: Pušų viršūnėse rudens naktis sustojo – taip, sustojo, Seimo pažadai pamiršti, gerbti lietuvybę amžinai!
Gerbiami valdantieji su socialdemokratais, jūsų balsavimai ardo lietuvybės pamatus, neparduokit lietuvių kalbos, tradicijų, šeimos vertybių dėl modernumo.
Tegu modernumas gyvena, bet neardo, kas Lietuvos istorijai ir lietuvio širdžiai yra brangiausia.
Imkit gerus pavyzdžius iš kitų šalių, kurioms vertybės yra vienas iš pagrindinių esmių nacionaliniam saugumui stiprinti: saugoti kalbą, etninės žemes, valstybės simbolius, tradicijas, unikalią Lietuvos kultūrą.