Kažkodėl, V. I. Lenino giliu įsitikinimu, tai turėjo nuvesti visuomenę progreso keliu. Tiesą sakant, viešojoje erdvėje pasirodžiusi kritika Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektui man taip pat atrodo persmelkta šitokia dvasia. Prieš maždaug šimtmetį bolševikai bandė išgyvendinti tradicinę šeimą, bet jiems nepasisekė, tikėkimės, kad nepasiseks to padaryti – tiesa, kur kas subtilesniais būdais – ir mūsų šalyje.
Teisinis aspektas
Priėmus minėtąjį įstatymo projektą, suvienodintume šeimos apibrėžimą visuose Lietuvos teisės aktuose ir taip panaikintume tebeegzistuojančią teisinę netvarką šiuo klausimu. Pagaliau turėtume nuo kur tvirtai atsispirti, formuojant aiškią, visų vienodai suvokiamą šeimos skatinimo ir stiprinimo politiką. Taip būtų žengtas ne vienerius metus lauktas žingsnis į priekį, įgalinantis nuosekliai kurti šeimos institucijai palankesnę aplinką bei deramai įvertinti jos svarbą valstybei. Kol kas šeimos nesulaukia užtektinai dėmesio ir paramos, tačiau tai privalo pasikeisti, jeigu tikimės sušvelninti vis blogėjančią demografinę padėtį Lietuvoje.
Drąsiai sakau, didžioji dalis pasirodžiusios šio įstatymo projekto kritikos tėra menkai pagrįsti išvedžiojimai ir nuogąstavimai, atsiradę dėl informacijos stokos. Šeimos politikos pagrindų įstatymas negali būti diskriminacinis, nes jame remiamasi konstitucine šeimos samprata (t. y. kad šeima yra susieta su vyro ir moters santuoka ir yra mūsų visuomenės pagrindas). Negi tvirtiname, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija diskriminuoja šeimas?
Atskirkime paramą ir šeimos skatinimą
Skirtingai nei kartais aiškinama, šeima laikomi ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai. Ši sąvoka pakankamai plati ir nėra tokia dogmatiška kaip kartais piešiama: šeima laikomi ir sutuoktiniai, neturintys vaikų, ir įsivaikinę globotinius; vaikai turi šeimą, net jei tėvų santuoka išyra ar vienas iš tėvų numiršta, be to, tikrai niekas nesiūlo anūkų ar proanūkių nelaikyti savo šeimos nariais... Kaip matome, tėra vienas esminis kriterijus - įsipareigojimai turi būti patvirtinti santuoka ir tada viskas, kas iš to susikuria, vadinama šeima.
Bijančius, kad priėmus šį įstatymą gali pablogėti jų finansinė padėtis, nes neteks valstybės skiriamos paramos, skubu nuraminti: kalbėdami šia tema, turime atskirti du dalykus – yra parama ir yra šeimos skatinimo priemonės. Parama bet kokiu atveju pasieks vaiką, nesvarbu, ar jis gimė šeimoje, ar gyvena vaikų namuose - šis principas nėra kvestionuojamas. Vis dėlto, kai kalbame apie skatinimo politiką, natūralu, kad ji orientuota, jog kurtųsi ir tvirtėtų tokie dariniai, kuriuos valstybė laiko naudingiausiais, t. y. šiuo atveju – santuokinių šeimų. Tai – neabejotina valstybės teisė ir pareiga. Nėra aišku, kodėl dalis visuomenės pyksta, jog praras kažką, ko jiems nė neturėjo būti skirta, ir kelia šurmulį, remdamiesi logika, kad „jei aš negaunu, tai ir tu negauk“. Yra tam tikros taisyklės ir vaikų tėvai apsisprendžia laikytis jų ar ne ir, savarankiškai priėmę sprendimą, turi priimti ir jo pasekmes.
Tvirta šeima – didesnis gimstamumas
Tvirta šeima paremta asmenų įsipareigojimais vieni kitiems, o santuoka sukuria tvirčiausią pagrindą tinkamai pasirūpinti savo sutuoktiniu ir atžalomis bei įvykdyti įsipareigojimus jiems. Taigi, kalbėdami apie šį įstatymo projektą, turėtume nesisvaičioti tokiais žodžiais kaip „diskriminacija“, bet suvokti, jog siekiama užtikrinti atsakingesnį visuomenės požiūrį į įsipareigojimus kitiems asmenims. Nesuprantu, kodėl teisėtas lūkestis, jog žmonės prisiimtų atsakomybę už savo sprendimus, juos diskriminuoja?
Reikėtų džiaugtis, kad valstybėje stengiamasi vykdyti socialiai atsakingą šeimos politiką ir siekiama, kad kuo daugiau vaikų gimtų tradicinėse šeimose. Pamiršus į galvas įkaltas panegirikas liberalizmui ir be sudėtingų analitinių studijų nesunkiai suvoksime, jog pilnose, santuokos sutvirtintose šeimose garantuojamas didesnis stabilumas ir saugumas, o jose augantys vaikai natūraliai turi daugiau galimybių vystytis ir ugdyti savo potencialą. Taip pat jose gimsta daugiau vaikų, nes gyvenant „susimetus“, šeimos pagausėjimas planuojamas kur kas rečiau, nes mažai kas ryžtasi turėti daugiavaikę šeimą, jei negali būti tikras net dėl artimiausios ateities. Vadinasi, rizika, kad nesantuokiniai santykiai baigsis nesėkme, kur kas didesnė: kohabitacija (gyvenimas kartu nesukūrus santuokos) jau savo prigimtimi suponuoja nesaugumo jausmą, nes įsipareigojama kur kas mažiau.
Tinkama šeimos politika neverčia tėvų aukotis
Norėdami sukurti veiksmingą šeimos politiką, padėsiančią sušvelninti sudėtingą demografinę padėtį, privalome pirmiausia galvoti apie saugumo jausmo ir stabilumo užtikrinimą, bei pakeisti paplitusią nuomonę, jog, pasirinkus puoselėti šeimą, tenka atsisakyti geresnės materialinės padėties, asmeninės saviraiškos ar panašių dalykų. Pavyzdžiui, Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektas numato galimybę, jog gausesnę šeimą auginantys sutuoktiniai, negalėję daugiau laiko skirti karjerai ir sukaupti didesnės pensijos senatvei, gali būti įvertinti už naudą, suteiktą valstybei, ir jų pensija padidinta atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Tai būtų sąžininga, nes jie valstybei sutaupo daug pinigų: amerikiečių mokslininkai yra paskaičiavę, kad vaikui, augusiam ne šeimoje, valstybė turi skirti 4-5 kartus daugiau lėšų socialinėms išmokoms.
Priimtas įstatymas priartintų Lietuvos šeimos politiką prie sėkmingiausio pavyzdžio ES – Prancūzijos (tiesa, apie geriausio demografinio modelio pritaikymą „išmirštančioje“ Europoje, kalbėti apskritai gana ironiška). Prancūzijoje visa valstybės parama skiriama per šeimą. To rezultatas – net sumažėjus vaisingo amžiaus moterų skaičiui, gimstamumas ir toliau augo ir praėjusiais metais kiekvienai moteriai teko vidutiniškai 2,02 vaiko, o tai reiškia, kad pernai Prancūzijoje gimė daugiausiai naujagimių per pastaruosius tris dešimtmečius, t. y. daugiau nei 800 tūkst. Ši statistika akivaizdžiai įrodo tvirtoms tradicinėms šeimoms palankios politikos sėkmę. Tuo tarpu Švedijoje plėtojančiai belytiškumo šeimoje principu paremtą šeimos politiką (partneris A ir partneris B), su demografija sekasi kur kas prasčiau nei senamadiškesnei Prancūzijai.
Pamąstymui
Šiuo palyginimu noriu akcentuoti, jog turime būti atsargūs ir aklai nelaikyti liberalumo didžiausiu pažangos veiksniu ir svarbiausia vertybe. Nors ir girdime, kad kai kurie populistiškai nusiteikę asmenys švaistosi tokiomis skambiomis frazėmis kaip „gėda prieš Europą“, „kenčia žmonių laisvės ir teisės“ ir panašiai, turime kritiškai mąstyti ir suvokti, kad tokia politika Europos Sąjunga patyrė visišką fiasko – išliekame senstančia visuomene.
Didžiausia mūsų laikų ir kultūros bėda ta, kad galvodami apie savo teises ir laisves, pamiršome atsakomybę ir įsipareigojimus kitiems žmonėms bei valstybei. Jei ir toliau taip pažangiai (legvabūdiškai) žiūrėsime į šeimos instituciją ir nesusimąstydami iškelsime individą, neabejotinai nusilpsime kaip valstybė. Arba ženkime dar toliau ir pagalvokime postmoderniau - šeima trukdo individui elgtis taip, kaip jis nori, ir, suvaržiusi asmeninę laisvę, pažeidžia jo teises. Remiantis šių dienų pažangia logika, iš to seka, kad įsipareigojimai (taigi ir šeima) - blogybė ir ją vertėtų apskritai panaikinti...
Taigi koks rezultatas - negi pildosi senoji draugo Lenino vizija, link kurios leidome sau šitaip avantiūristiškai priartėti?