Ekspertų vertinimu, po dabartinių valdančiųjų reformų turėsime situaciją, kai tik vienas iš penkių žmonių turės deramų žinių iš tiksliųjų ir gamtos mokslų, ir tokių tik mažės. O perspektyvoje tai reikštų mūsų kalbų apie šviesią žinių ekonomikos ateitį pabaigą. Matyt, ko nors geresnio, vargu, ar ministerija gali pasiekti, nes šiandien trūksta kone 40 procentų tiksliųjų mokslų mokytojų, o specialistų dirbti srityje, kur jie negerbiami, ir sunku surasti. Na, bet tai, matyt, nėra svarbu, kaip ir tai, kad per šią Seimo kadenciją dėl šeimų ardymo politikos drastiškai, iki kritinio lygio, krito gimstamumo lygis. Per kadenciją šis rodiklis – gimstančių vaikų skaičius vienai moteriai – nukrito nuo 1,82 iki 1,32, o gresianti tautos išmirimu jo riba yra 1,3! Valdantieji tai stebi tylomis, lyg ir tikėdamiesi, kad sumažėjus vaikų skaičiui, nebereikės ir naujų mokytojų.
Pasigirsta siūlymų ir pamąstymų, kad reikia siūlomą „gyvenimo įgūdžių“ programą tobulinti, nes joje yra ir gerų dalykų. Pamėginsiu, kiek įmanoma prieinamai ministerijos atstovams, paaiškinti, kodėl programos iš principo negalima patobulinti. Įsivaizduokite, kad jūs statote namą ir turite nusipirkę gerų plytų, gal dar ir duris geras užsakėte, bet jūsų namo pamatas pastatytas kreivai ir, pakrapščius jį pirštu, pamatas byra, kažkas cementą nušvilpė... Ar mūrysite sienas ant tokio pamato? Sveiko proto žmogus to nedarytų. Visa „gyvenimo įgūdžių“ programa iš esmės remiasi genderistine ideologija, jos supratimu apie lyčių ir šeimų įvairovę. Tai turėtų būti pasiruošimo šeimai programa, o ne lytinių santykių skatinimo programa, kaip iš esmės dabar yra. Beje, jos ruošėjams derėtų žinoti, kad programa prieštarauja galiojančiam Šeimos stiprinimo įstatymui. Ar ministerijos ekspertai žino apie tokį įstatymą? O jeigu šios programos kūrėjams užduotume klausimą „ar jūsų mama yra moteris?“ Daugelis turbūt net pasipiktintų tokiu klausimu. Bet ši programa iš esmės nukreipta įdiegti mūsų vaikams tokią abejonę dėl mamos.
Sovietmečiu komunistai nuo vaikystės iš mūsų vaikų darė „komunizmo statytojus“, visus vertė būti spaliukais, pionieriais ir komjaunuoliais. Ir tai darė nesiklausdami mūsų tėvų nuomonės. Ar daug kuo skiriasi toks šios programos diegimas nuo „komunizmo statytojų“ ruošimo iki nepriklausomybės, juk absoliučios daugumos tėvų pažiūros į šeimą iš esmės skiriasi nuo projekte plėtojamų. Vargu, ar galima diskusiją su tėvais imituoti, pasitelkus LiJOT‘ą (Lietuvos jaunimo organizacijų tarybą), kuri yra gyva iš esmės tik dėl valstybinių programų pinigų. Jų atstovai palaiko mokinių, palaikančių programą, parašų rinkimą, matyt, neformaliai klausdami: „ką geriau dėstyti – masturbaciją ar matematiką?“ Na ir kokio pasirinkimo galima tikėtis?
Mokytojai kukliai tyli. Tyla nejauki. Ministerija, formaliai konstatuodama, kad mokytojų, dėstančių tiksliuosius mokslus, trūksta, neabejoja, kad „masturbacijos mokslus“ tai bus kas dėsto. Ką daryti mokytojams, kurie nesipyksta su gamtos mokslais, kaip sovietmečiu eiti į konfliktą su sąžine? Tie, kurie to daryti nenorės, matyt, eis ieškoti kito darbo. Na, bet gal šią spragą numatyta užpildyti genderizmo propagandistais?
Ką daryti? Gal tiesiog vykdyti galiojančio Šeimos stiprinimo įstatymo nuostatas.