O aš jau prieš kelias savaites siūliau: viską galima padaryti, tik reikia visiems sėsti ir kalbėti. Žinoma, kas čia manęs klausys, tačiau taip šiandien sako ir Kinija, ir kitos didelės šalys, bandančios blaiviai iš šono žvelgti į kaistantį konfliktą Ukrainoje.
Na, sakykime, kad Kinija turi kitų tikslų, susijusių su įkandimu JAV, tačiau bent jau oficialioji retorika teisinga – nešališka ir siūlanti tik taikų sprendimą. Jie galėtų kelti balsą, bet nekelia. O Lietuva? Atvirkščiai. Beje, panašios retorikos laikosi ir Ukraina, dėl kurios JAV neva reiškia labai didelį susirūpinimą. Tokį didelį, kad kažką dėl Ukrainos sutarė su Putinu. Na, jei sutarė, vadinasi, viskas eina pagal sutartį?
Tik JAV ir G. Landsbergis elgiasi kaip iš to paties vežimo. Sankcijos, ir kuo greičiau! J. Bidenas kaip mat įvedė sankcijas Putino pripažintoms dviems Donbaso apsišaukėlėms valstybėms. Pala, ką tai reiškia? Ar JAV ką tik pripažino DNR ir LNR? Taiko sankcijas visai ne Rusijai, o šalims vaiduoklėms? Juk žinote tą motyvą – jei tave pamena, tu egzistuoji. Gal tai JAV ir Rusijos susitarimo dalis?
Na, dar ir keletas Europos šalių šiandien kalba apie sankcijas, nes po bandymų kalbėti apie taiką gavo šlapia mazgote per veidą nuo Rusijos prezidento. Nesolidu, Vova, nesolidu.
Suprantama, tas karas, kuris neva prasidėjo po V. Putino kalbos, iš tiesų vyksta jau aštuonerius metus. Panašiai tiek pat vyksta ir sankcijų karas. Jokių „taikdarių“ vesti į Donbasą nereikėjo, jie ten jau seniai.
Belieka tikėtis, kad dabar šūviai ir minos iš Donbaso pusės bus traktuojami kaip Rusijos ataka, o ne maištininkų šėlionės. Taip pat ir Ukrainos atsakomieji šūviai bus traktuojami kaip taikymasis į Rusijos pajėgas. Gal iš tiesų bus ramiau kurį laiką paprastiems gyventojams?
Po galais, jei iš tiesų baigsis sprogimai, o Putinas atgaivins Luhanske ir Donecke kokią gamyklą, duos žmonėms darbo, duonos, žaidimų, po kelių metų vietos gyventojai choru skanduos „Dieve, globok carą“.
Aš suprantu, kad situacija yra įtempta, tačiau blogiausias scenarijus – karas – tikrai nėra naudingas Rusijai. Sakyčiau, pragaištingas. Rusijai naudinga įtampa. Ji tai ir daro. Tiesa, nauda laikina. O G. Lansbergis daro tą patį, jis irgi kelia įtampą, prisideda prie Rusijos, o gal ir pačios JAV dabartinio laikino tikslo. O štai JAV visi scenarijai naudingi. Europai, deja, visos išeitys iš šios situacijos bus nuostolingos.
Nebent Rusija (turiu omenyje nebūtinai Putiną – ši šalis yra galinga ne tik resursais, bet ir intelektu) ima elgtis solidžiau ir sulaukia Europos aplodismentų bei abipusiai naudingo bendradarbiavimo. Gal tai pajėgi padaryti visa rusų tauta? Manau, kad šiuo atveju tik ji.
Iš europiečių galima tikėtis aukšto lygio diplomatijos, bet ne daugiau. Tikros autentiškos visuomenės valios ir galios čia yra mažiau nei Rusijoje. Europiečių valia sąlyginai turi galią tik per rinkimus. Toks abejingumas ir nešališkumas bei NATO kupolas galimai ir yra Europos ilgametės taikos garantas. Europai tikrai dar ne viskas prarasta. Tikra gyvybė įsižiebs lemiamu metu, nes tai laisvų žmonių savybė.
Ką gali padaryti Ukraina? Iš Europos skydo nuo Rusijos tapti energetiniu laidininku, nešėju. Gana utopiškas scenarijus, nes jis įmanomas tik visiškai pakitus Rusijos valdymo ir visuomenės apačių ir viršūnių mentalitetui. Beje, Ukrainai taip pat yra kur pasitempti. Tokiame fone ir Baltarusija jokia problema.
Ką gali padaryti Lietuva? Jeigu tik turi pakankamai išminties, laiku patylėti. Jei neįmanoma tylėti, tuomet kalbėti išmintingai ir šaukti pasaulį arčiau taikos, o ne karo. Būtent tai mes mokame geriausiai. Būtent tokia yra mūsų tauta, kone vienintelė laimėjusi prieš Rusijos tankus plikomis rankomis ir dainomis.
Neseniai savo sekėjams rašiau, kad JAV prezidento derybos su Putinu tarpininkaujant Prancūzijai – klaida. Tokie pasitarimai atrodo kaip pasaulio dalybos. Panašiai kadaise buvo pasidalinta ir Lietuva. Didesniųjų susitarimas dėl mažesniųjų likimo visada bus labiau naudingas didesniesiems. Tokia taika pasmerkta karui.
Šiandien Lietuva turi kalbėti ne apie sankcijas tironams, o iš esmės, ar XXI amžius yra tas amžius, kai derybos vyksta žvanginant ginklais? Sankcijos, šaudymai? Jei kitaip neįmanoma, gal ne sankcijų reikia, o visiško nesikalbėjimo ir ignoravimo? Na, kol užsimanys kalbėti iš esmės.
Mes, išsilavinę žmonės, patyrę galybę karų ankstesniais amžiais, pakariausime, o vėliau bandysime save pateisinti prieš viską jau dabar telefonuose matančią ateities kartą? Vyručiai, labai banaliai kartojamės ir puikiai žinome, kad ir didiesiems kažkada ateina atpildo valanda.
O gal iš tiesų pasauliui reikia to trečio pasaulinio, kokį visom penkiom bando įsiūbuoti mūsų užsienio politikos guru G. Landsbergis?