Urėdai niekada viešai nepasakys, jog tai yra visiškas nuostolis ir galvos skausmas jų įstaigai. Nuo tokio garsiai ištarto sakinio nulėktų antpečiai. Mes juk oficialiai mylime ir saugome Lietuvos miškus! Taip. Saugome, tačiau tik tą, kuris sudaro didelius masyvus. Neprižiūrimas miškas yra ir nesaugomas.
Šiuo metu galioja tvarka, kad negalima privatizuoti didesnio nei 5 ha valstybinio miško ploto. Aš siūlau šį skaičių padidinti iki 10 hektarų. Kodėl? Nes Žemaitijoje ir Dzūkijoje tokių neprižiūrimų miškelių galima priskaičiuoti per 200 tūkst. hektarų.
Didumoje Aukštaitijos ši problema neegzistuoja, nes sparčiai vystoma žemdirbystė ilgainiui atskyrė didžiuosius miškų masyvus ir dirbamus laukus.
Seimo nariai iš miestų arba visos Aukštaitijos net neįsivaizduoja, apie ką aš kalbu. Visiems reikėtų surengti ekskursiją pas kokį ūkininką, kuris parodytų, kaip atrodo jam priklausantis išvalytas miškas ir jo laukus perskrodęs valstybinio miško plyšys.
Pastarajame – vienos išvartos. Tikras anglies dvideginio fabrikas. Negana to, kad urėdijos iki šių miškų niekada neatriedės su savo sunkiąja technika. Situacija kuria daugybę kitų konfliktų tarp žmogaus ir valstybės. Juk yra šalia miško 30 metrų apsauginė zona. Tokie miškai neretai tampa medienos ir malkų vagišių aukomis.
Šiuos miškus yra sunku pavadinti valstybiniais miškais. Daug tiksliau yra sakyti – laisvos valstybinės žemės fonde esantys ir nepanaudoti nuosavybės teisėms atkurti valstybinių miškų sklypai. Tai būtų tikslu. Beje, jie taip ir vadinami oficialiai dokumentuose ir mano siūlomoje pataisoje.
Apvažiavau keletą kaimyninių Šilalės ir Kelmės ūkių. Žinojau apie šią problemą, tačiau, pamatęs viską iš arti, tiesiog praradau amą. Štai vienas miškelis yra – 7 hektarai, tačiau ties viena vieta persmaugtas ir jungiasi tik keliais pelkėje išdygusiais berželiais – vienoje pusėje 4 hektarai, o kitoje 3. Bendrai – 7. Vadinasi, privatizuoti draudžiama.
Čia pat dar keletas miškelių viršija 5 hektarus vos keliais arais. Labiausiai šokiravo skirtumas. Vienas panašaus dydžio rėžis buvo paties ūkininko. Švarus ir vešlus. Medžiams yra vietos kvėpuoti ir skleisti savo lajas. Jis jau kadaise visas sulapojęs ir žalias. Dar po kelių dešimtmečių bus daug geros apvalios medienos.
Už 70 metrų – valstybinis. Pilnas išvartų ir krūmynų. Ūkininkas tik kraipo galvą ir primena, kad šie pūvantys medžiai dabar atiduos gamtai visą savyje užrakintą CO2. Spalvotą kurą ruošiasi atimti, nes siekiame ekologijos. O kas čia vyksta?
Kaip taisyklė, visi tokie apleisti miškai – iki 10 hektarų. Į didesnius plotus urėdai jau mielai važiuoja. O šių mažesnių niekada nepasieks. Nebent valstybė priverstinai įpareigotų elgtis nuostolingai – brautis per ūkininkų laukus, konfliktuoti.
Taigi, baikime vaizduoti, kad valstybė labai rūpinasi šiais miškeliais. Geriausiai jais gali pasirūpinti tik ūkininkai, kurių žemėse jie tarpsta. Kaip pasakytų liaudis – vieni pliusai. Miškai bus išvalyti, apsaugoti nuo grobstytojų. Šalis bus aprūpinta biokuru. Mažinsime CO2 išmetimą į atmosferą. Neliks konfliktų dėl servitutinių kelių, kurių tikrai prireiktų urėdams, norintiems čia atsibelsti su miško technika. Jei miškas nėra kruopščiai prižiūrimas, tai bergždžias reikalas jį ir tankinti, veisti, sodinti.
Didžiausias pliusas – šiuo metu vienas hektaras valstybinio miško yra vertas 2,5 tūkst eurų. Viso – pusė milijardo. Tiek įkristų į biudžetą per labai trumpą laiką. Neabejoju, kad ūkininkai šiuos miškelius nupirks ilgai nedvejodami. Turėkime omenyje, kad vėliau šie miškai valstybei taip pat neš papildomas pajamas per mokesčius.
Skeptikams tik priminsiu, kad įstatymai saugo visus miškus – ir privačius, ir valstybinius. Priežiūra ir tvarka reglamentuojama visur vienodai. Ir, turiu pasakyti, gana griežtai. Dabar niekas nekalba apie miško sklypų paskirties keitimą. Tik apie galimybę suteikti apleistiems miškams rūpestingus šeimininkus.