Nutylima problema
Po šios akcijos pirmadienį vyko „LRT forumas“, kuriame skirtingos pusės (ūkininkai, aplinkosaugininkai, mokslo atstovai, žemės ūkio ir aplinkos ministrai) bandė dar kartą išnagrinėti, kas gi čia ką tik įvyko, kas sutarta, o kas ne, ir ko laukti jau artimiausioje ateityje.
Žiūrint laidą nepaliko jausmas, kad dalis problemos yra nutylima ir aiškiai neįvardijama. Galbūt atvirumu ir kritika stengiantis nepakenkti tolimesniems suplanuotiems veiksmams (čia apie ūkininkus), savo mokslo organizacijų finansavimui (nes mokslo įstaigos pinigus gauna tiek iš valstybės, tiek iš verslo, o taip pat ir žemės ūkio verslo) ar savo politinei ateičiai (ši pastaba, be abejo, apie ministrus).
Vienintelė Aplinkosaugos koalicijos atstovė Lina Paškevičiūtė stengėsi nuoširdžiai paaiškinti, kad žemės ūkis, kaip ir kiti verslai, turėtų suprasti tiek visuomenės poreikį turėti neužterštą žemę, švarų vandenį ir gryną orą, tiek ir savo atsakomybę bei ilgalaikio ir sėkmingo žemės ūkio verslo egzistavimo pagrindą: turime neteršti.
Tačiau kur tiksliai yra bėda, aiškiai išgirsti nepavyko. Arčiausiai aiškaus atsakymo buvo Aplinkos ministras, įvardijęs, kad „valstybė žemės ūkiui teikia valstybinį užsakymą“ (tačiau toliau šios minties neplėtojo). Kitaip tariant, valstybės mokami pinigai, nesvarbu, iš kur jie būtų – ar Lietuvos Respublikos biudžeto, ar Europos Sąjungos (ES) Bendrosios žemės ūkio politikos (toliau BŽŪP), – yra mokami tam, kad žemdirbiai augintų tai, ko valstybei reikia (be abejo, bendrai suprantant – pakankamą kiekį įperkamo, sveiko maisto, žaliavų ir produktų) ir tausotų gamtą bei natūralius išteklius.
Štai čia sustokime: kokia buvo pastarųjų, tarkime, dešimties metų žemės ūkio politika, kuri mus atvedė prie dabartinės situacijos ir kuri, pasirodo, netenkina nei įprastiniu būdu dirbančių žemdirbių, nei aplinkosaugininkų, nei ekologinių ūkių atstovų (kurie garsiai protestavo prieš pusmetį), nei pieno ūkių ar galvijų augintojų, nei mažų ir vidutinių šeimos ūkių apskritai? Ką ji tuomet tenkina?
Kur keliauja pigūs lietuviški grūdai
Atsakymas prašosi pats nesunkiai įvardijamas, kai žinai, ką daugiausia augina Lietuvos žemės ūkis.
Lietuvos poreikius kasmet patenkintų iki 1,5 mln. tonų grūdų, tačiau auginama gerokai daugiau – 6–8 mln. tonų. Kur tas perviršis ar likutis dingsta? Paslapties čia nėra – jis eksportuojamas ir parduodamas pasaulinėmis rinkos kainomis tiems regionams ir toms šalims, kur grūdų trūksta. Kitaip tariant, faktiškai Lietuva savo parama „užsako“ kitų šalių apsirūpinimo maistu problemos sprendimą, kurį mes visi kartu su ES piliečiais ir apmokame.
Ar toks yra Lietuvos Respublikos tikslas? Ar tam skiriamos ES BŽŪP lėšos?
Tikrai ne. Ypač pastaruoju metu, kai visa Europos Sąjunga pasuko žaliojo kurso linkme, neišskiriant ir žemės ūkio (nepamirškime pagrindinio šios ES politikos principo – nė vienas žmogus ir nė viena sritis nėra paliekami nuošalyje). Atvirkščiai – keliami konkretūs tikslai, kaip tas žemės ūkis „sužaliuos“: ekologiniam ūkininkavimui turi būti skiriama 25 proc. žemės naudmenų, turi būti mažinamas trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimas, bioįvairovės apsaugai turi būti skiriamas padidintas dėmesys ir t. t.
Bet pažvelkime konkrečiai į Lietuvos situaciją: pievos agrarinei būklei palaikyti skiriama 77,27 Eur/ha (jei ūkis viršija 50 ha). Už šią sumą reikia pievą nupjauti, šieną išdžiovinti, supresuoti ir išvežti. Bent jau keturis kartus ūkininkui su technika reikia pasirodyti lauke, norint sutvarkyti pievą pagal iškeltus reikalavimus. Ar tai realu? O to šieno ne visur ir ne visiems reikia – pasekmes matome pamestų supresuotų rulonų pavidalu pamiškėse.
Prieš keletą metų užtekdavo tik nupjauti ir sumulčiuoti – tuomet laiko, kuro, technikos nusidėvėjimo sąnaudos ir jų kompensavimas buvo gerokai adekvatesni. O esant dabartiniams reikalavimams, nenuostabu, kad pievos suariamos. Juk už toną grūdų mokama bent 200 eurų, o tų tonų iš hektaro bent jau 3–5 tikrai gaunamos net ir buvusiose pievų žemėse. Ir bazinės išmokos neprapuola! Ir galima dar dalyvauti ekoschemose (pavyzdžiui, neariminės žemdirbystės, tarpinių pasėlių) ir pan., už ką dar papildomai gaunama pinigų.
Kur nukreipti pinigus?
Todėl mano išvada aiški ir konkreti – tokia, kokios kažkodėl nesugebėjo suformuluoti nei pastarųjų dešimties metų žemės ūkio ministrai, nei jiems patariantys mokslininkai, nei save „socialiniais partneriais“ vadinančios žemdirbių asociacijos ir organizacijos.
Reikalinga esminė BŽŪP skiriamų lėšų politikos peržiūra, gerokai didesnę dalį lėšų nukreipiant būtent toms veikloms, kurios skirtos išsaugoti gamtą, neužterštą dirvožemį, tyrą vandenį ir švarų orą.
Pievų išsaugojimas, apsauginių juostų nesuarimas, šlapynių apsauga ūkininkams turi apsimokėti, turi būti padengiamos tos veiklos sąnaudos ir gaunama normali grąža iš turimos žemės apdirbimo.
Ekologinis ūkininkavimas turi būti rimtai, adekvačiai remiamas, o aplinkosauginės priemonės negali būti bausmė žemdirbiui. Ši politika turi būti ilgalaikė ir nuosekli, kad žemdirbiai galėtų prognozuoti savo ūkio ateitį, numatyti savo sėjomainos schemas, planuoti savo pajamas ir sąnaudas, gebėti prisiimti įsipareigojimus prieš bankus ir savo darbuotojus.
Jei taip bus, tai ūkininkai nekels priekaištų ir nekurs sąmokslo teorijų apie blogą Briuselį, piktus Vilniaus valdininkus, nežinia ko norinčius aplinkosaugininkus. O aplinkosaugininkai su malonumu padės žemės ūkiui dar geriau suprasti visuomenės poreikį ir rasti daugiau rezervų.
Visų tikslas yra tas pats: klestintis, darnus, į ateitį nukreiptas, tausojantis ir turtingas žemės ūkis. Padėkime jam tokiam tapti: tiek mokydami naujų dalykų, tiek pagrįstai reikalaudami persitvarkyti, bet svarbiausia – neužmiršdami, kad žemės ūkio transformacijai, persitvarkymui reikalingi pinigai. Mes jų turime – tik skiriame ne ten, kur reikia, ir ne tam, kam reikia. Ištaisyti dešimtmečiais darytas klaidas dar tikrai ne per vėlu.