Suprantama, verslas tikisi konkrečios pagalbos, kuri leistų išlaikyti įmonę gyvybingą, galėsiančią atnaujinti veiklą nedelsiant po karantino panaikinimo. Todėl ir reikia išlaikyti turimas patalpas bei kitą sukurtą verslo infrastruktūrą, darbuotojus, turimą įrangą ir, be abejo, apyvartines lėšas.
Dažniausiai dalis šių apyvartinių lėšų suformuota bankų paskolomis, įprastai – įkeitus turtą, turimas apyvartines lėšas ir sutarus dėl kitų sutarties sąlygų, tarp kurių ir mokamų palūkanų dydis. Natūralu, verslas siekia jų kuo mažesnių, nes verslui tai – sąnaudos, mažinančios pelną.
Bankas gi siekia jų kuo didesnių, nes palūkanos už išduotas paskolas yra banko verslo dalis. Na, o bendrai sakoma, kad palūkanų dydį reguliuoja rinka, t. y. konkurencija tarp paskolas išduodančių bankų ir kitų finansinių institucijų.
Vyriausybė ir jos atstovai, ministrai ir vyriausybinių institucijų vadovai nuo pat pradžių įvardino palūkanų ar jų dalies kompensavimą kaip vieną iš pagalbos verslui priemonių.
O konkretus planas (bent jau ta dalis, kuri susijusi su verslo gelbėjimo priemonėmis, kurias administruos valstybės įsteigta finansų įstaiga „Invega“) paaiškėjo šį pirmadienį, laikinai einančiam ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas Žygimantui Vaičiūnui ir „Invegos“ vadovui Kęstučiui Motiejūnui pristačius finansines priemones sunkumų patiriančiam verslui.
Buvo paskelbta apie daugiau nei 1,1 milijardo eurų pagalbos paketą ir tai, kad Vyriausybė padės verslo subjektams padengti palūkanas už paskolas, jeigu bankai sutiks pratęsti jas šešiems mėnesiams: tokiu atveju visos palūkanos iki 7 proc. dydžio bus pilnai kompensuojamos.
Šie du aspektai – privalomas bankų sutikimas pratęsti paskolos terminą ir maksimalus kompensuojamų palūkanų dydis ir sukėlė įtarimų. Ar tikrai pasirinktas būdas yra pats geriausias?
Sutikite, bet koks kreipimasis į banką ekonominėmis krizės sąlygomis su prašymu suderinti naują paskolos grafiką neišvengiamai sukels banko norą sau naudinga linkme pakeisti ir kitas sutarties sąlygas.
Juk galima, naudojantis proga ir motyvuojant išaugusia verslo rizika, pareikalauti pateikti papildomą užstatą, galbūt – suteikti asmeninį verslininko laidavimą ar kito verslo garantiją; pareikalauti galimybės didesnei finansuojamo verslo kontrolei; ir, be abejo, padidinti palūkanas už paskolą! Juk galima pasitelkti gana įtikinamą argumentą: „Invega“ jums kompensuos, papildomų kaštų neturėsite“.
Tačiau verslas tęsis ilgiau nei tie šeši mėnesiai, už kuriuos Vyriausybė („Invega“) įsipareigoja kompensuoti palūkanas. Spėkite, ar pasibaigus krizei bankas sutiks jas sumažinti? Kaip sakoma, „baikit, nemanau“.
Kitas aspektas – o kodėl nustatytas konkretus 7 proc. kompensuojamų palūkanų dydis? Juk jis gerokai didesnis, nei šiuo metu vyraujantis bankų suteiktų paskolų palūkanų dydis. Ar tai nėra savotiškas ženklas bankams kelti palūkanas? Kodėl nebuvo galima šią ribą nustatyti mažesnę, artimesnę rinkoje egzistuojančiai situacijai?
Galiausiai, ar supranta Vyriausybė ir jos ministrai, kad prie bet kurio paskolos sutarties pakeitimo ir jo įforminimo pridedamas dar ir banko „administracinis mokestis“, kuris pastaruoju metu tampa daugiatūkstantiniu, t. y. reikšmingai dideliu, ypač kai kalba eina apie smulkųjį ir vidutinį verslą?
Reziumuodamas daryčiau išvadą: priemonė reikalinga, tačiau sudėliota neteisingai. Žymiai paprasčiau būtų buvę turėti tiesioginius susitarimus tarp „Invegos“ ir bankų, kuriems būtų kompensuojamos palūkanų išlaidos pagal verslo subjektų prašymus, „Invegai“ priėmus sprendimą. O dabar, deja, kol kažkas stengsis išgyventi ir likti verslo žemėlapyje, bankai be jokios rizikos galės pasididinti pelnus. Visų mūsų sąskaita...