Kiekvienais metais Lietuvoje 18 tūkst. žmonių išgirsta negailestingą diagnozę – jūs sergate onkologine liga. Ši žinia sukelia daugybę streso ir skausmo, kurį išgyvena 18 tūkst. šeimų. Statistika tokia, kad kasmet nuo onkologinės ligos miršta apie 8000 ligonių.
Deja, net faktas, kad Lietuvoje nuo onkologinės ligos miršta kas penktas žmogus, nėra pakankamas argumentas, kad būtų imtasi ryžtingų sprendimų kardinaliai pakeisti situaciją. Pradedant nuo naujausių vaistų registravimo Lietuvoje, investuojant į personalizuotos vėžio gydymo sistemos sukūrimą ir rūpinimąsi žmogumi visos ligos metu, įskaitant psichologinę paramą asmeniui ir jo artimiesiems, skiriant didesnį finansavimą, iki naujausių mokslinių tyrimų – imunoterapijos ir nanomedicinos plėtros.
Šiandien realybė tokia. Nuo onkologinės ligos įtarimo iki galutinės diagnozės patvirtinimo užtrunka apie keturias savaites, nors visi suprantame, kad tokioje situacijoje laikas yra ne tik svarbiausias kiekvieno žmogaus sąjungininkas, bet tuo pačiu ir didžiausias priešas. Deja, net ir po diagnozės ligos gydymo gali tekti laukti dar apie mėnesį.
Taigi dėl mūsų sveikatos sistemos biurokratizmo nuo ligos įtarimo iki gydymo gali užtrukti net du mėnesius! Susirgus onkologine liga du mėnesiai yra per ilgas laiko tarpas, per didelė kaina pasveikti norinčiam žmogui. Toks delsimas yra nedovanotinas ir neatleistinas. Vis tik dabartinės kadencijos Sveikatos apsaugos ministerija nesiėmė ryžtingų žingsnių biurokratiniams procesams mažinti. Gydymo procesas per paskutinius ketverius metus nepasistūmėjo į priekį, o paslaugų prieinamumas, deja, liko toks pat.
Kartas nuo karto tenka išgirsti atvejų, kai patys naujausi gydymo būdai mūsų pacientams yra nepasiekiami dėl gana absurdiškų priežasčių – vaistas Lietuvoje neregistruotas arba vaisto Lietuvoje tiesiog nėra. Tačiau kalbant apie onkologiją, problemų turime kur kas daugiau: net jei susirgus agresyvia vėžio forma inovatyvūs vaistai ir yra prieinami, dažnai jie yra tiesiog neįperkami, nes efektyvios naujų vaistų rūšys yra nekompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF).
Štai čia susiduriame su mūsų sveikatos apsaugos sistemos grandų požiūriu į patį problemos sprendimą, arba, jei galima taip pasakyti, visišku atsakomybės nusikratymu ir cinizmu. Tą puikiai iliustruoja sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio patarėjo paaiškinimai dėl nekompensuojamų onkologinių vaistų: „Lietuviai moka mažiau negu vidutinis europietis. Atitinkamai perpus mažiau, vadinasi, ir vaistams tenka šiek tiek mažiau“, – leidžia sau iš situacijos vartytis ministro patarėjas Tomas Bagdonas.
Susipraskite. Nesusimokate ir negaunate. Ar kažkas panašaus... Ar tikrai taip gali būti? O kur Sveikatos apsaugos ministerijos lyderystė? Ar ministerijos vadovybė neturėjo kelti klausimų Vyriausybėje dėl sistemos finansavimo didinimo? Susidaro įspūdis, kad ministerijai ir mūsų sveikatos politikams onkologine liga sergantys pacientai tiesiog nerūpi. Jie palikti kapanotis patys.
Vėžio diagnozė Europoje nebėra nuosprendis, turime į ką lygiuotis ir nebegalime likti užribyje. Tuo labiau, kad sergamumo onkologine liga rodikliai Lietuvoje auga. Ir nepaisant medikų pastangų bei fiksuojamo beveik 1 procentu ilgėjančio ligonių išgyvenamumo ar mažėjančio mirtingumo, mes, deja, vis dar gerokai atsiliekame nuo kitų Europos šalių.
Nebegalime sau leisti ir toliau demonstruoti cinizmo ir apatiškumo sprendžiant šį jautrų klausimą, nes statistinės prognozės skelbia, kad 2030–2035 m. sergamumas onkologinėmis ligomis pralenks sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis. Ar mes esame tam pasiruošę? Tikrai ne, bent jau ne Lietuvos sveikatos apsaugos sistema.
Jau šiandien turime ieškoti būdų, kaip pasiekti, kad po negailestingos diagnozės pacientas būtų pradėtas gydyti ne po dviejų mėnesių, o jau po savaitės.
1 proc. sumažinę išvengiamų hospitalizacijų sutaupome beveik 100 mln. eurų PSDF lėšų, kurios galėtų būti tikslingai skiriamos efektyvių ir mūsų rinkoje neprieinamų inovatyvių vaistų finansavimui onkologinėms ligoms gydyti.
Šiandien būtina skubiai plėsti prevencinių programų spektrą įtraukiant naujus neinvazinius tyrimus bei didinti šių programų prieinamumą regionuose gyvenantiems žmonėms, nes Lietuva nėra tik Vilnius ir Kaunas.
Turime pasinaudoti gerąja Skandinavijos šalių praktika, kai pacientas apie onkologinę diagnozę išgirsta tik dalyvaujant psichologui.
Ilgiau laukti nieko nedarant tikrai negalima! Sveikatos apsaugos ministerija turi prisiimti atsakomybę dėl nepakankamai įgyvendinamų prevencinių programų, laiku neužtikrinamo prevencinių programų prieinamumo regionuose gyvenantiems žmonėms, šiai ligai gydyti reikalingų ir moderniausių kompensuojamųjų vaistų trūkumo bei žmonėms prieinamos informacijos ir švietimo nebuvimo.