Didžiuojuosi, kad tai – mano bendruomenė.
Kai Sąjūdžio banga 1990 metais mane atnešė į Aukščiausiąją Tarybą, nenustojau stebėtis, iš kur mes turim tiek be galo protingų, toli į priekį matančių žmonių!
Nepaisant naikinimų, geležinių uždangų…
Tai buvo valstybės politinės architektūros atgimimas.
Jis atvedė mus ir į europinės politinės sistemos statybas, kuriose svarbiausią vaidmenį suvaidino 1993 metais susikūrusi mūsų partija, tuomet pasivadinusi Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai).
Partijos kūrimo procesas nebuvo toks paprastas. Sąjūdis buvo tik ką pralaimėjęs rinkimus, daugeliui buvo neramu, ar nepraris mūsų vėl Rytų imperija, ar sugebės Lietuva tęsti Kovo 11-osios kelią, kaip bus su mūsų norais siekti ES ir NATO?
Todėl partijos įsikūrimą pamenu ypatingai šviesiai. Atsirado viltis, kad atsitiesim, susitelksim ir vėl eisim pirmyn.
Mus nuolat laidojo.
Kai po 2000 metų rinkimų prie Seimo rūmų pirmąkart išsirikiavo prabangūs Naujosios politikos automobiliai, koridoriuose girdėjosi daug pašaipos, kad su tais jų ištikimais tremtiniais numirs ir konservatorių partija.
Labai apsiriko.
Blaškėsi ir krito kiti, nes nebuvo stiprių šaknų.
Mes gi visada turėjom tikslus, kurie buvo daugiau, nei tik laimėti rinkimai – mums svarbiausia buvo auginti Kovo 11- osios Lietuvą.
Ją nuo pat 1990-ųjų reikėjo ginti ir auginti.
Tas pats mūsų laukia ir artimiausius metus bei dešimtmečius.
Mums reikia, kad mūsų valstybingumas būtų tvarus viduje, kad jis galėtų augti saugioje aplinkoje.
Neįsivaizduoju tvarios Lietuvos valstybės be mūsų, be Tėvynės sąjungos žmonių.
Laukia didžiuliai darbai, ne mažesni nei pradėjom Kovo 11-ąją.
Laimėjusi Ukraina Europos Sąjungoje ir NATO, sutriuškintas Rusijos imperializmas – visa tai norėčiau pamatyti savo akimis. Dėl to verta daug dirbti ir stengtis.
Kovo 11- osios Lietuva jau visais vienuolika metų lenkia ikikarinės Lietuvos amžių.
Lenkia ne tik amžiumi, bet ir savo tvariu valstybingumu.
Pasidžiaukime – juk tai ir mūsų svarbus indėlis.
Tai mes tiesėme svarbiausius bėgius į perspektyvą, nepaisydami mėtomų akmenų ir pagalių.
Tais mūsų nubrėžtais ir nutiestais bėgiais dažnai važiuodavo kiti. Mums tekdavo juos prilaikyti, nes buvo svarbu, kad neišklystų iš svarbaus kelio.
Todėl nesustokim!
Auginkim!