Per šiuos trejus metus Seime, nepaisant nuolatinio opozicijos kenkimo, vien kritikos, neteikiant pasiūlymų, ką daryti geriau, nepaisant kai kurių politikų sparčiai užaugusio ego ir susitapatinimo su postais, mūsų pačių daromų klaidų, už kurias atsiprašome ir jas taisome, priėmėme sprendimus ir įstatymus, kurie, kaip ir žadėjome, palietė didžiąją dalį Lietuvos žmonių – pakilo atlyginimai, pensijos, pradėti mokėti vaiko pinigai. Antialkoholinė politika, kuriai ypač atkakliai priešinosi ir mus visaip „daužė“ alkoholio pramonę remiantys politikai bei visuomenės veikėjai, taip pat davė rezultatų –Lietuvoje mažėja alkoholio suvartojimas, ženkliai sumažėjo alkoholio sukeliamų psichozių, mirčių ir tiesiogiai su alkoholio vartojimu susijusių ligų.
Realiai vertinant situaciją, Lietuvos žmonės turėtų jausti, jog LVŽS vykdo pažadus ir siekia, kad šalyje gyventi būtų geriau visiems. O ką matome ir skaitome viešojoje erdvėje?
Neigiamos žinios ir jomis konstruojama tikrovė neleidžia žmonėms ramiai džiaugtis gerėjančia situacija valstybėje. Opozicija ir ją remiančios interesų grupės (tarp kurių yra ir įtakingų nuomonių formuotojų bei visuomenės informavimo priemonių) kuria kitokią – tariamos realybės – Lietuvą, kurią Jūsų akyse neva „griauna“ LVŽS, tiksliau – Ramūnas Karbauskis, o dar tiksliau – virtualiai kuriamas Lietuvos baubas, veikėjas vardu „Karabasas“, kurio turėtų nekęsti visa Lietuva. „Antivalstietiška“ propaganda tapo galingiausiu įrankiu opozicijos ir interesų grupių rankose, o tokios propagandos palaikymas ir mūsų žeminimas tapo trumpiausiu keliu siekiantiems bet kokia kaina keltis savo reitingus.
Mes neturime atsvaros melagingoms žinioms, nes bet kokia žinia, parodanti, kad mūsų darbai neša realią naudą valstybei, staiga būna nuneiginėjama ir pasmerkiama žinių konstruotojų ir „influencerių“. Tikiu, kad tokiame informaciniame fone žmonėms tampa sudėtinga atskirti, kas yra tiesa, o kas – melas. Tokiame informaciniame lauke sunku pamatyti, kaip žemyn ritasi opozicijos politinės kultūros lygis ir auga jos abuojumas valstybės gerovės politikai.
Lietuvai nereikia drabstymosi purvais, priešų viduje. Tikiu, kad visi esame nuo to labai pavargę. Mūsų kaltė tame, kad mes kartu su Jumis norime kitokios Lietuvos, kurioje būtų gerbiamos politinės pažiūros, kurioje būtų rūpinamasi visais savo žmonėmis, o ne atskiromis grupėmis, kurios jaučiasi aukščiau kitų. Lietuvai reikia darančių tai, ką seniai reikėjo padaryti. Jau seniai galėjome būti kaip Skandinavijos šalys. Taip, ten taip pat yra problemų, tačiau ilgametės pagarbos žmogui ir jo politinei minčiai tradicijos šiandien skandinavams leidžia pasitikėti tais, kurie imasi spręsti ir daryti darbus. Ten netikusi propaganda, kuria siekiama pažeminti žmogų, niekada nesulauks tokio dėmesio, kaip, deja, kol kas sulaukia pas mus. Bet neabejokite, mes siekiame, kad kuo greičiau ateitų ta diena, kada ir Lietuvos žmonės gyvens geriau.
O opozicijos ar „influencerių“, interesų grupių nuolatinį purvo pylimą vertinu kaip mūsų darbų įvertinimą. Kuo daugiau esame puolami, tuo labiau tikime, kad mūsų žingsniai teisingi, nes griauna įsišaknijusias tradicijas pelnytis Lietuvos žmonių sąskaita.