Daugiausiai kibirkščių įžiebė kainos už bilietus. Tie paskelbti iki 80 eurų šokiravo norinčius savo akimis pamatyti ir išgirsti senas tradicijas turintį ir netgi į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą renginį. Bilietų kainos prilygsta pasaulinių roko žvaigždžių koncertams.
Organizatorių manymu, 60 eurų už bilietą į Ansamblių vakarą Nacionalinėje filharmonijoje yra visiškai normalu, 60 ar 80 eurų į Šokių dieną „Vienybė težydi“ nebe salėje, o Lietuvos futbolo federacijos stadione – taip pat ne problema. Juo labiau, pabrėžia Šimtmečio Dainų šventės rengėjų komanda, kad bus galima ir stovėti – nemokamai. Žydint vienybei tarp tų žiūrovų, kurie gali sau leisti tik už dyką pastovėti. Tik ar tikrai vienybės jausmas aplankys stovinčius šalia palaimingai sėdinčių ir tuos pačius sėdinčius – už sėdėjimą susimokėjusius 80 eurų?
Net ir Kultūros ministrė Seimo tribūnoje sutiko, kad bilietų kainos per didelės ir pabrėžė, kad padidėjo išlaidų kaštai. Tai kas tai – blogai suplanuotas biudžetas ar nesuvaldytas organizavimo procesas? Manau, kad Valstybės šimtmečio proga žmonės tikrai nusipelnė pigesnių bilietų į Lietuvos Dainų šventę. Žmonės, kurie čia gyvena, dirba, vis dar – neemigruoja.
Bet gal tos kosminės Dainų šventės bilietų kainos bent kartą pamalonins šventės dalyvius, kurių šiemet bus 36 tūkstančiai? Juk roko, džiazo ar klasikinės muzikos atlikėjai, į kurių koncertus pardavinėjami dešimtis eurų kainuojantys bilietai, gauna solidžius honorarus, gyvena prestižiniuose viešbučiuose, maitinasi geriausiuose restoranuose arba vežasi savo virtuvės komandą, o ir šiaip paprastai turi netrumpą sąrašą pageidavimų, kaip turi būti apgyvendinti, pavaišinti, kokį mineralinį vandenį, šokoladą, vaizdą pro langą ar pagalvę mėgsta.
Kokį pageidavimų sąrašą turi Dainų šventės atlikėjai, daugiausiai tie tūkstančiai Lietuvos moksleivių, kurie į sostinę suvažiuos iš įvairių šalies vietovių? Honorarų jie, žinoma, negaus. Viešbučių irgi. Restoranų? Gal juokaujate. Repeticijų ir šventės metu dauguma jų bus apgyvendinti mokyklose, miegos ant čiužinių, o valgys centralizuotai tiekiamą maistą iš putplasčio dėžučių.
Šiemetės Dainų šventės dalyviams apgyvendinti ir maitinti valstybė skiria 2,9 mln. eurų, beveik visi jie, organizatorių teigimu, skiriami apgyvendinimui ir maitinimui. Ir tai, sako šventės rengėjai, katino ašaros.
Jau ryškėja kontūrai, kaip tos katino ašaros, tai yra daugiau nei du milijonai, bus skirstomos Dainų šventės atlikėjams maitinti. Sprendimas, kuris bręsta, yra daugmaž toks: konkursai maitinimui veikiausiai bus du, vienas – pusryčiams, kitas – pietums ir vakarienei. Kaip dalyviai pusryčiaus, dar nenuspręsta, nes mokyklų, kuriose jie bus apgyvendinti, virtuvės vien dėl pusryčių dirbti nelabai nori. Maistas pietums ir vakarienei bus tiekiamas centralizuotai, pristatant jį į repeticijų ar koncerto vietą. Galbūt bus išskirstyti maitinimo paslaugų pirkimai pagal atskiras repeticijų vietas. Bet esmės tai nekeičia. Tai reiškia, kad dauguma šventės šokėjų ir dainininkų valgys lauke, pasidėję putplasčio dėžutes ant kelių. Tikėtina, sėdėdami ant žemės, plieskiant saulei ar lyjant. Kaip fronte. O kaip tuomet bus maitinami kiti delegacijos nariai – lydintys medikai, policininkai, vairuotojai, koordinatoriai? Ar jie taip pat turės ieškoti savo pietų ar vakarienės Vingio ar Kalnų parke?
Apytikriais skaičiavimais, vieno dalyvio dienos maistas kainuos apie devynis eurus. Aš, kaip Seimo narė, jau sulaukiau kai kurių moksleivių delegacijų vadovų klausimų, kodėl fiksuota pinigų suma negalėtų būti skiriama kiekvienai delegacijai atskirai, o ši jau nuspręstų, kokį variantą rinktis. Pasak dalyvių, patogiausias variantas būtų sudaryti sutartį su Vilniaus mokyklos, kurioje apsigyvens šventės dalyviai, valgykla. Tokiu būdu būtų užtikrinami vietoje paruošti švieži pusryčiai, ar, prisitaikant prie repeticijų grafiko, ir pietūs arba vakarienė, būtų galima operatyviai reaguoti į neplanuotai iškilusius poreikius ir pakeitimus. Galbūt net įmanoma vežtis savo virtuvės komandą, savarankiškai pirkti produktus ir, sudarius sutartį su mokykla, kurioje dalyviai gyvens, jos virtuvėje gamintis sau maistą. Galbūt galima tiesiog išmokėti dalyviams maistpinigius ir sudaryti jiems sąlygas nusipirkti norimą, sveikatai palankų patiekalą repeticijų ir šventės metu. Galima ieškoti įvairių variantų (gal paremtų, pavyzdžiui, to rajono, iš kurio atkaks šventės dalyviai, ūkininkai?), kurie garantuotų, kad vaikai, per šventės repeticijas ir koncertus išdeginsiantys labai daug energijos, gautų kuo skalsesnio ir šviežesnio maisto.
Jokia paslaptis, kad centralizuotai tiekiamas maistas „skanus“ tik viešųjų pirkimų konkurse. Pagrindinis tokio meniu koziris – pigumas. Bet ar tie dainininkai ir šokėjai, kurie pasiryžę kurti mums visiems įsimintiną šimtmečio Dainų šventę – koncertuoti taip, kad bilietas kainuotų it į pasaulinių žvaigždžių pasirodymą – nusipelno tik pigiausio davinio putplasčio dėžutėje?