Leidykla „Lapas“ gavo iš Valstybinės kalbos inspekcijos raštą, atkreipiantį dėmesį į Gabijos Grušaitės knygoje „Grožis ir Heizelis“, jų vertinimu, padarytas klaidas. Vienoje vietoje buvo netinkamai pavartota veiksmažodžio forma. Nepasirodė priimtinas ir autorės pasirinkimas kiekvieną bendrinį žodį pavadinime rašyti iš didžiosios raidės, nes esą iš didžiosios gali būti rašomas tik pirmasis pavadinimo žodis.
Šis raštas, be abejo, neatsirado mostelėjus burtų lazdele – jis kainavo Valstybinės kalbos inspekcijos darbuotojų laiką. Reiškia, raštas buvo finansuotas mokesčių mokėtojų pinigais. Nedideliais, bet visgi pinigais. Paskaičiuokime:
Knygos, kurią sudaro 128 puslapiai, atidus perskaitymas: ~7 valandos x 14,2 eurų šios institucijos vidutinis valandinis darbo užmokestis = 100 eurų.
Rašto parašymas, derinimas, vizų, parašų rinkimas, išsiuntimas: ~3 valandos x 14,2 eurų užmokestis = dar 43 eurai.
Taigi, 143 eurai, kad valstybė informuotų leidėją, jog šio išleistoje knygoje rastos dvi klaidos. Po išleidimo fakto, kai leidykla, net ir norėdama, šių klaidų ištaisyti išleistuose egzemplioriuose negali. Pasikartosiu – dėl dviejų klaidų šimto trisdešimties puslapių knygoje.
Gera žinia, jog Valstybinė kalbos inspekcija deklaruoja, kad prieš trejus metus pradėjo pasitikėti leidyklų sugebėjimų save kontroliuoti, todėl nebeieško klaidų visose išleistose knygose. Tikrina tik vaikams ir paaugliams skirtas knygas, nes jose klaidos kaina yra didesnė – gali jaunąją kartą neteisingai išmokyti lietuvių kalbos.
2019 metų duomenimis, tokių knygų išleidžiama apie 500 per metus. Jeigu darytume prielaidą, kad Valstybinė kalbos inspekcija tikrina kiekvieną išleistą knygą ir leidėją informuoja apie rastas klaidas (o tokią prielaidą daryti reikia – nesinori tikėti, kad inspekcija dirba selektyviai), galėtume suskaičiuoti, kad ši leidyklų informavimo misija valstybei kainuoja daugiau kaip 70 tūkstančių eurų per metus. O čia jau kiek rimčiau – ši suma didesnė už tą, kurią surinktų visas Kėdainių rajonas iš siūlomo ir aštrias diskusijas keliančio nekilnojamo turto mokesčio, taikant minimalų numatytą tarifą.
Bet grįžkime į pradžią. Taigi, ką vienas vienos valstybinės įstaigos rašomi raštai juridiniams subjektams turi bendro su fundamentalia diskusija apie modernios valstybės teikiamas paslaugas ir visuomenės įsipareigojimą jas bendromis jėgomis finansuoti?
Jis simbolizuoja, kad sunešiotam valstybės paltui sutvarkyti ne visuomet būtina tik papildomai susimesti ant didesnio kiekio medžiagų. Taip, valstybės paslaugos kainuoja ir, taip, jos yra finansuojamos ne iš stebuklingo pinigų kapšo, o iš mūsų visų sunešto biudžeto. Ir taip, kartais netgi reikia sutarti, kad į jį turėtume įdėti šiek tiek daugiau, jeigu norime turėti geresnį paltą.
Bet neretai mums kainuoja valstybės paslaugos, kurios faktiškai nekuria pridėtinės vertės. Tik atsisakius jų ir šiuos išteklius nukreipus ten, kur būtinai reikia, galima pradėti realiai vertinti, ar iš tikrųjų sunešame mažiau pinigų negu reikia sukurti mūsų įsivaizduojamai moderniai gerovės valstybei.
Todėl nereikia stebėtis, kai didelei visuomenės daliai sunku priimti palto siuvėjų prašymą susimokėti papildomai, kad būtų įsiūtos kelios trūkstamos sagos palto priekyje, kol ji mato kitas sagas, siuvamas į valstybės palto alkūnes – kur jos nėra reikalingos ir netgi trukdo sklandžiai dėvėti šį paltą.