Štai kolega politologas Lauras Bielinis, Prezidento paskirtas atstovauti kažkokioje valstybinėje komisijoje, viską mato per keršto prizmę, esą konservatoriai ir premjerė puola Prezidentą, nes nori jį sumenkinti ir laimėti kitus prezidentinius rinkimus.
Kiti sako, kad šiandien niekas neturi teisės apie tai kalbėti, nes tylėjo prie Dalios Grybauskaitės.
Kadangi aš nesu konservatorius, apie Europos Vadovų Tarybos (EVT) problemas esu sakęs bei rašęs ir „gūdžiais“ D. Grybauskaitės laikais (tik dabartiniai kaltintojai nelabai norėjo tada girdėti ir manęs nepalaikė) ir nepuolu Prezidento, tai, tikiuosi, kad turiu teisę dar kartą išsakyti savo nuomonę.
Pirmiausia, tai nėra politinės konkurencijos problema ir ne vien galios žaidimai tarp valdžios institucijų, o valstybės sąrangos ir konstitucingumo reikalai. Lietuva nėra prezidentinė respublika.
Panašios problemos savo laiku buvo ir Suomijoje bei Lenkijoje. Suomija per įstatymus (konstituciją) padarė, kas buvo logiška – paliko dalyvavimą EVT vyriausybės kompetencijoje. Panašiai nusprendė ir Lenkijos Konstitucinis tribunolas, pateisindamas Prezidento dalyvavimą EVT tik tuo atveju, jei yra sprendžiami esminiai valstybės suvereniteto klausimai.
Į Kiprą, Rumuniją bei Prancūziją Prezidentui irgi nėra kaip žiūrėti, nes tų valstybių prezidentai yra ne tik valstybės vadovai, bet turi konstitucinius įgaliojimus dalyvauti vyriausybės veikloje.
Taip, Prezidentas yra valstybės vadovas ir atstovauja valstybei, bet valstybių vadovai yra ir Vokietijos, ir Suomijos, ir Lenkijos, ir Italijos prezidentai. Dalyvavimas EVT nėra protokolinis atstovavimas valstybei. Tai yra atsakingas darbas, sprendimai, kurie turi pasekmių, visų pirma, vyriausybės veiklai.
Dažnai kartojama tezė, kad užsienio politika yra išskirtinė prezidento kompetencija. Tai – mitas. Konstitucija sako, kad prezidentas ir vyriausybė kartu vykdo užsienio politiką. Vyriausybė tvarko krašto reikalus. Įstojus į ES, krašto reikalai tvarkomi ir Briuselyje.
Ta aplinkybė, kad Lietuvos prezidentas nuolatos sėdi EVT posėdžiuose, kelia kitų šalių nuostabą apie kažkokią specialią Lietuvos konstitucinę sąrangą, nors taip nėra. Lietuva atrodo kiek nedemokratiška ir neeuropietiška, eksponuodama perdėtas prezidento galias, akcentuojant lyg karališką atstovavimą, o ne kasdienį vyriausybės europinės politikos darbą. Tuo labiau, kad daugelis klausimų EVT net nėra užsienio politikos reikalai. Lietuva prezidento asmenyje EVT atrodo vieniša ir nebūtinai teigiamai išsiskirianti.
Tai prasidėjo D. Grybauskaitės laikais, kai premjerai ir dauguma politikų tiesiog nenorėjo su ja ginčytis, tuo labiau, kad visuomenė nežiūrėjo ne į Konstituciją, o žiūrėjo į Prezidentę. Bet kodėl tokia praktika turi būti tradicija? Gal geriau grįžti prie V. Adamkaus tradicijos, tuo labiau, kad G. Nausėda akcentuoja artumą V. Adamkui.
Galų gale, negi Prezidentui sumažėtų pagarba ar būtų prarastos jo galios, jei jis į EVT, kai svarstomi vyriausybės kompetencijos klausimai, „leistų“ vykti premjerei? Nes iš tiesų, kitokių argumentų, kaip tęsti „D. Grybauskaitės tradiciją“ ir nėra.
Galima, žinoma, skatinti diskusiją apie konservatorių kerštą arba net naudoti spec. tarnybas veikiant politinį procesą, bet tai niekur neveda.
Prezidentas turėtų vadovautis Konstitucijos raide ir dvasia, ginti demokratinės Respublikos principus, o ne klausytis, matyt, linkusių pataikauti, o ne būti kritiškais, patarėjų (tai matosi viešumoje) nuomonių.
Jeigu bus prieita prie to, kad bus aiškinamasi įstatymiškai ir konstituciškai, viskas gali baigtis kaip Lenkijoje ir Suomijoje – EVT dalyvaus tik premjerai.