Iš Sąjūdžio gimusiai Tėvynės Sąjungai, konservatoriams, pagrindinė vertybė buvo ir liko – bendruomenė. Ne minia, ne pilka masė, o bendruomenė, kurioje svarbus individualumas, kuri vadovaujasi bendrai sutartomis taisyklėmis, per amžius sukaupta protėvių išmintimi, patirta istorija.
Tik drauge veikiant bendruomenėje, užtikrinant individualią laisvę kiekvienam ir pasitelkiant jo visapusiškas kūrybines galias, įmanoma užtikrinti visų bendruomenės narių poreikius ir gerovę.
Konservatizmo bendruomenė – skirtingi žmonės, kurie vieni kitais rūpinasi, suteikia orumą ir galimybę saviraiškai bei individualumui.
Tai kaipgi užtikrinti tokios bendruomenės klestėjimą, o svarbiausia – saugumą.
Neretai užduodu sau klausimą, kodėl esu šiame darbe, kodėl politikoje, kai kiekvieną dieną turiu girdėti gražulių ir žemaitaičių ir kitų melus, manipuliacijas, kai daug pykčio, neapykantos ir tiesiogine ta žodžio prasme dūžtančių langų.
Neseniai buvau Moldovoje ir gan aiškiai pajutau, atnaujinau supratimą, kur yra prasmė. Mūsų valstybėje gerovė buvo pasiekta dar iki Gitanui Nausėdai tampant Prezidentu (iš esmės, Prezidentas turėjo galimybę ją paspartinti, siekdamas užtikrinti visų pažeidžiamųjų teises ir orumą). Nepaisant to, kad yra daug netobulumų, kuriuos kiekvienas jaučiame savo kasdienybėje, kad yra nemažai stokojančių, vis tik vyresni žmonės sako – Lietuva dar niekada taip gerai negyveno.
Moldova yra ant bedugnės krašto: arba su proeuropietiškomis jėgomis dabar žengs pirmyn, arba – kris į melo ir agresijos bedugnę, ten, kur jau ilgai yra Putino Rusija. Tad ten labai paprastas ir aiškus pasirinkimas. Kaip Lietuvoje Sąjūdžio laikais. Konservatoriams tada buvo viskas labai aišku, ką reikia daryti. Dėl visapusiško išsivadavimo iš netinkamų įtakų dirbom ir tada, ir dabar.
Kai jau esi žengęs tą pagrindinį žingsnį dėl apsisprendimo „arba-arba“, bėgant laikui atsiranda daugiau klausimų, o dažnai ir itin smulkių dalykų, kurie sunkiau sprendžiami, sunkiau suprantami, o jei ir įgyvendinami – nesukeliantys tiek laimės žmonėms, kiek norėtųsi. Pavyzdžiui, vienišo asmens pensija – papildomos įplaukos. Visi pagerėjimai tampa ne tik savaime suprantamu, bet ir nepakankamu, dalyku. O dirginančios smulkmenos gali sukelti milžiniškus ginčus visuomenėje.
Bet grįžkime prie Moldovos ir karo Ukrainoje. Pirminis ir labai aiškus pasirinkimas valstybės bendruomenės gerovei – laisvė ir demokratija. Apie pastarąją girdint ir kalbant įvairiomis progomis Vakarų pasaulyje, turiu prisipažinti, atrodė, kad tai jau tiek įprasti žodžių junginiai, kaip ir tiesiog mandagus „laba diena“. Dabar, dėl Lietuvos užsienio politikos plečiantis draugų ratui demokratijose, o pasauliui didesniu pagreičiu einant iš proto, kai akivaizdus mušeikų ir agresorių noras savo nuodais apkrėsti kuo daugiau aplinkui, tarsi atsiranda tikroji – išlikimo garanto – prasmė kaip demokratijos gynimas.
Kad Rusijos čiuptuvai ilgi – visada buvo aišku. Bet niekada Lietuvoje nebuvo tiek vizitų iš valstybių, esančių kitoje pasaulio pusėje, kiek šiais laikais, šiomis dienomis, kurios patiria spaudimą iš Rusijos ir kitų nedemokratinių šalių. Mianmaras, valdomas karinės chuntos, rengiančios bendras karines pratybas su Rusija, Gana, Siera Leonė – tai Afrikos šalys, palaikančios Ukrainą, nes daugely kaimyninių šalių – kariniai perversmai, remiami Rusijos, Vagnerio grupuotės. Taip pat lankosi Kinijos prievartą patyrusių šalių atstovai.
Demokratijos tema mums nebėra tik aplink savo kaimynystę, tai yra per tūkstančius kilometrų nutolę tie patys iššūkiai. Geografiškai mes toli vieni nuo kitų, bet vertybiškai – su šalimis, kovojančiomis už demokratiją, esame tie patys žmonės.
Bendruomenė, kurioje skleidžiasi kiekvieno individualumas, kurioje yra pagalba ir rūpestis vienas kitu, žmogaus orumas – gali būti tik laisvoje ir demokratiškoje šalyje. O dėl papildomos laimės – kiekvieno iš mūsų papildomas darbas. Politinių partijų irgi.
Taigi, ką gali DEŠINYSIS PROTAS? Jis, mano galva, turi būti valstybę kuriantis mąstymas. Konservatizmas, kai širdį, emocijas ir troškimus suvaldo protas. Tai yra labai svarbu, kad nebūtų vieno ar kito žmogaus troškimai iškelti aukščiau kitų, bendruomenėje reikia siekti, kad visi jos nariai būtų atliepti, gerbiant kiekvieno išskirtinumą. Todėl prie širdies, jausmų visada reikalingas racionalumas.
Emocijos sako: nereikia, nenorim mokesčių; dešinysis protas, siekdamas, kad būtų stipri ir laiminga bendruomenė, o ne pavieniai jos nariai, sako: turi būti bendra atsakomybė už valstybę ir žmonių poreikius joje, tam reikia išteklių. Pavyzdžiui, bankų solidarumo įnašas – konservatoriai buvo UŽ, nes tai skirta didesniam tikslui, visos bendruomenės gėriui – karinės ir saugumo infrastruktūros finansavimui, kuri, beje, dažnu atveju bus ir civilinė.
Diskusijoje apie valstybės poreikius ir galimybes džiaugiuosi, kad mūsų politinė bendruomenė yra racionali. Negalime sau leisti marinuoti ilgus metus Lietuvą kamuojančių problemų.
Trečią kartą Lietuvos nepriklausomybės istorijoje žmonės mums patikėjo imtis lyderystės ir atsakomybės už valstybę. Visus tuos tris kartus darėme ir tai, kas ne visiems žmonėms patiko – energetinės nepriklausomybės stiprinimas, ekonominės krizės suvaldymas žiūrint ne savo reitingų, o kad valstybė būtų finansiškai stabili, padėtas pagrindas pokyčiams švietimo, sveikatos, valstybės tarnybos srityse. Buvo tokių, kurie darė atvirkščiai – siekė patikti daug kam. Prisimename 2008 m. socialdemokratų ministrės Vilijos Blinkevičiūtės „dosnumą“ paliekant apytuštį valstybės biudžetą.
Mes visada žiūrėjome toliau nei savo reitingų, vadinasi, galvojome ne apie savo paprastuosius troškimus, o apie didesnius tikslus ir tikrąją prasmę – atsakingai kurti bendruomenę ir valstybę. Tai ir yra sprendimai, paremti širdimi, dešiniuoju – konservatizmo – protu ir valia.
Parengta pagal pasisakymą konferencijoje „Dešinysis protas“, vykusią lapkričio 17 d. Vilniuje.