Neabejoju Prezidento nuoširdumu, kai jis kalba apie krašto gynybą. Negirdėjau ir, kad kas nors jį dėl to kritikuotų. Tad keistas toks regimas lyg ir susierzinimas ar nuolatinis, mano vertinimu, arogantiškas stilius – pakritikuoti kitus už jų nuomonę. Betgi džiaugiuosi, kad gyvename valstybėje, kur galime išsakyti savo požiūrius. Pasinaudosiu šia teise ir aš.
Šiomis dienomis nemažai bendravau su kolegomis iš Europos Sąjungos (ES) parlamentų. Vieni visiškai garsiai, kiti dar pusbalsiu kalba apie tai, kad, jei Ukraina nelaimės – Rusija nesustos. Vokietis tiesiai sake: džiaugiuosi, kad pas jus bus mūsų brigada, nes, deja, manau, kad Rusija eis į Baltijos šalis.
Lietuvos narystė NATO (o ir ES) geriausia, kas galėjo mūsų valstybei nutikti. Tai veikia ne vien kaip gerovės kūrimo variklis, bet ir kaip nedraugiškų šalių atgrasymas. Lietuvoje gajus mąstymas įvairiuose sluoksniuose, kad NATO reiškia automatinį apginamumą. Sykį buvo išbandyta ši vienybė – 2001 rugsėjo 11 d. 5-tasis straipsnis sėkmingai aktyvuotas. Noriu pabrėžti, kad šio straipsnio aktyvavimui reikalingas vienbalsiškumas. Tarkim, daugelis sprendimų Europos Sąjungoje yra grįsti vienbalsiškumu. Pavyzdžiui, sankcijų Rusijai politika. Jei sekate žinias, matote, kiek laiko reikia, kad būtų pasiektas vienbalsis sprendimas...
Pasitikiu NATO ir šio Aljanso šalimis, dirbame drauge. Esu dėkinga ir labai džiaugiuos matydama partnerius Lietuvoje, didžiuojuos Lietuvos įsitraukimu į įvairias misijas.
Tačiau pirminis klausimas mums patiems kaip piliečiams, o ir kaip politikams – kieno pirminė atsakomybė už Lietuvos gynimą? Lietuvos. Ir jos žmonių. Kiekvieno iš mūsų. Todėl gynybos pajėgumai beigi valios priešintis stiprinimas – bendra atsakomybė ir susitarimo dalykas. Stipresnė Lietuva – stipresnis Aljansas.
Matydami karo Ukrainoje eigą, staiga atsiveriančius naujus karų židinius pasaulyje, turime skubiau planuoti į priekį. Apie tai kalba Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Per pastaruosius metus buvo padaryta nemažai, klausimas, koks pasiryžimas mūsų visų, visame politiniame spektre, padaryti per ateinančius metus dar daugiau. Sutartiems sprendimams įgyvendinti reikia lėšų. Tarkim, prisiminus balsavimą Seime dėl laikino bankų solidarumo įnašo, man kyla pagrįstų abejonių, ar visi mato valstybės apginamumą kaip aukščiausią tikslą.
Visuotinis šaukimas? TS-LKD, pasirašant nacionalinį (tarppartinį) gynybos susitarimą, išreiškė savo poziciją dėl visuotinio šaukimo: „esame už tai, kad turime tinkamai pasirengti ir, greičiausiai, nuo 2028 m. įvesti visuotinę karo prievolę. Kaip rodo valstybių, turinčių visuotinį šaukimą į nuolatinę privalomąją karo tarnybą, patirtis, ilgalaikėje perspektyvoje toks modelis suteikia didelę naudą tiek valstybei, tiek patiems Lietuvos piliečiams“, – teigiama 2022 m. liepos 15 d. pasirašytame susitarime.
Mano manymu, tai būtų teisinga visų piliečių atžvilgiu – visų bendra, o ne loterinė atsakomybė (atlikčiau tarnybą mielu noru), tai būtų viena iš atgrasymo priemonių – aiški valia priešintis. Nepaisant to, kad yra sakančių, jog „ne civiliai, o kariuomenė Lietuvą gins“, aš vis tik, regėdama Ukrainos pavyzdį, o ir mūsų istoriją, kur vienam iš Laisvės kovų periodų vadovavo Mokytojas, manau, kad visuomenės pasirengimas turi būti maksimalus.
Dėl visuotinio šaukimo idėjos buvome vieni tarp visų kitų partijų. Manau, kad verta grįžti prie šio klausimo. Diskusija ir kalbėjimasis apie valstybės saugumą nėra gąsdinimas. Man neramiau yra absoliuti ramybė ir tikėjimas, kad „gi mus gins“. Gins. Tikrieji partneriai, tikiuosi, gins. Bet ar tikrai mes visi patys turim tam valios?
Ir dar trumpai apie kitą aktualią temą – Kinija, Taivanas, Lietuva.
Prezidentas lyg ir teigia, kad užsienio reikalų ministras yra nenuoseklus ar keičiantis nuomonę. Tačiau tiek ministras, tiek jo vadovaujama ministerija nuosekliai pasisakė dėl „vienos Kinijos politikos“ – citata iš URM 2021 m. lapkričio 21 d. pranešimo: „Lietuva dar kartą patvirtina, kad laikosi „Vienos Kinijos“ politikos, bet kartu turi teisę plėsti bendradarbiavimą su Taivanu ir priimti bei steigti nediplomatines atstovybes tokių ryšių praktiniam plėtojimui užtikrinti, kaip tai daro daugelis kitų valstybių. Taivaniečių atstovybės Lietuvoje priėmimas yra grįstas ekonominiais interesais.“
Tuo tarpu Prezidento Gitano Nausėdos nuomonė kito per kelis mėnesius: 2021 m. spalį Prezidentas sakė, kad Lietuvos pozicija Vilniuje įkurti Taivano ekonominę atstovybę nepasikeitė: „Mūsų pozicija yra nekintama, nes tai yra suverenios nepriklausomos valstybės pozicija.“ Na, o 2022 m. sausio 4 d. teigė, kad tai klaida.
Bet aš nekritikuoju, kiekvienas turi savo nuomonę. Kad ir kintančią.
Nepaisant nuomonių skirtumo įvairiais gyvenimo klausimais, viliuosi, kad visų bendras aukščiausias tikslas yra Lietuvos apginamumas – laisvos ir demokratiškos šalies kūrimas.