Tądien, šitie žmogėdros bombino Mariupolio gimdymo namus. Žiūrėdama pro gimdyklos langą į šviesų dangų, dėkojau Dievui, kad Lietuvoje žmogus gali ramiai ir šviesiai ateiti į pasaulį. O tuo pačiu spaudė širdį, nes žinios pranešė apie pačias baisiausias atakas.
Po Mariupolio gimdymo namų atakos buvo padaryta tokia visiems įstrigusi nuotrauka su gimdyve ant neštuvų, išnešama iš visiškai sugriautos ligoninės. Kiek žinau, nei mama, nei jos kūdikis neišgyveno...
Prieš kelias dienas buvau susitikusi pokalbiui su politikos ekspertu iš Vakarų, kuris teigė, kad bendrai paėmus, karas Ukrainoje esą labiau laimėjimas nei pralaimėjimas, esą galėjo būti ir blogiau.
Galėjo būti blogiau?
Nemanau, kad tai guodžia šios ir kitų gimdyvių artimuosius, šimtų tūkstančių aukų artimuosius ir milijonus patyrusiųjų rusiško karo siaubą.
Pasakiau, kad nesutinku su tokiu vertinimu. Taip, galėjo būti blogiau, visada gali būti blogiau. Kaip ir visada – gali būti geriau.
Taip pat nuskambėjo, kad ukrainiečiai turi stiprią motyvaciją kovai, tuotarp rusai – motyvacijos neturi, nuostoliai didžiuliai, vien imant Avdijivką – 20 tūkstančių iškeliavusių pragaran.
Išsakiau, kad man ir daugeliui kitų Lietuvoje nerimą kelią Vakaruose stiprėjanti nuomonė, kad „Putinas nepasiekė savo tikslų“, Rusija silpnesnė dėl tarptautinio atsako, sankcijų ir panašiai. Taip, Vladimiras Putinas vylėsi kitokio scenarijaus, sankcijos kažkiek pamaišė reikalus, bet tikrai ne tiek, kiek reiktų, kad lengviau atsikvėptume. Rusijos karo ekonomika veikia visu pajėgumu.
Rusija turi tokią motyvaciją ir veikimo būdus, kurių Vakarai iki galo negali suprasti, nes tiesa tokia, kad tai sunku protu suvokti. Jų varomoji jėga – beprotybė, baimė ir gal net tai, kad, kaip mano bičiulis sako, „jų kasdienybė blogesnė nei karas“. Lietuva tai žino, nes šimtmečius kiekviena mūsų karta patyrė Rusijos, kad ir kaip ji vadintųsi, agresiją.
Turiu pasakyti, kad esu dėkinga tiems drąsiems rusams, kurių dabartinė pasipriešinimo galimybė ir išraiška – padėti gėlių prie paminklo Aleksejaus Navalno atminimui. Ir už tai jie kišami į varanokus. Bet visi norėtume, kad dauguma ten būtų tokių. Gal tada kažkas pasikeistų?
Tuo tarpu klausimas mums visiems Vakaruose, kokia mūsų motyvacija ginti(s)? Ką padarėme per tuos dvejus metus? Aš žinau, ką padarė Lietuva. Padvigubino gynybos biudžetą, pasiekė, kad vokiečiai čia nuolatinai dislokuotų brigadą, o ne [atvyktų – red.] „per dešimt dienų“, investavome į karinę infrastruktūrą. Bet to neužteks. Reikia daugiau. Ir tą turime visi suprasti, jei nenorime, kad mūsų namai atrodytų kaip Avdijivkos, Bachmuto, Mariupolio griuvėsiai. Nes kai ruskiai ateina „išlaisvinti“, jie išlaisvina viską aplink nuo gyvybės ir gyvenimo.
O ką kitos šalys? Ar turi atsakymus, ką ir kaip gins? Tik dabar pradeda Europos Sąjungos (ES) lyderiai konkrečiau kalbėti. Esame dėkingi JAV, kad ypač ryškiai rėmė Ukrainą (viliamės ir prašom ir toliau greitų bei gyvybiškai svarbių sprendimų). Bet susidaro įspūdis, kad daugelis kitų valstybių ar jų visuomenės žvalgosi per petį ir galvoja, kad kažkas kitas turi padaryti darbą ir mus visus apginti.
Patogu yra maloniai vakarieniauti restoranuose ir samprotauti, patogu yra kalbėti apie žmogaus teises, siurbčiojant kavą iš vienkartinio puodelio. Bet ar kiekvienas nuoširdžiai gali atsakyti į klausimą – ar esu pasiruošęs ginti tai, apie ką kalbu. Paaukoti ne vien kažkiek savo gerovės, bet ir aktyviai gintis visomis išgalėmis. Ginti tai, kuo šiandien mėgaujamės. Nes veiksmo feisbuke ar susirinkti į mitingą, kad ir kaip tai būtų svarbu – gali ir nebepakakti.
Visa tai išsakiau jau minėtam patyrusiam politikos ekspertui. Labai noriu matyti ir tikėti, kad bus gerai – taip, kaip jis. Nes iš dalies su juo sutinku – taip, galėjo būti blogiau. Bet turėjo būti geriau, ir tai yra mūsų kolektyvinė atsakomybė.
Man tik ramu, kad galiu didžiuotis Lietuva. Jos žmonėmis, jų pagalba Ukrainai. Mūsų Vyriausybės, Seimo sprendimais, kurie Lietuvą pastato į pirmą valstybę visame pasaulyje, skaičiuojant indėlį nuo bendrojo vidaus produkto pagal visokeriopą paramą Ukrainai.
Šiuos dvejus metus jaučiuosi artimesnė su kiekvienu, kuris vienokiu ar kitokiu būdu rėmė Ukrainą. Kokie puikūs Lietuvos žmonės – ačiū jiems!
Turime tęsti, kas kur kokias galimybes turi. Aš savo ruožtu tęsiu europiniuose formatuose. Lietuvos balsas yra ir bus labai svarbus įvairiuose tarptautiniuose formatuose. Pasak vieno JAV diplomato, Lietuvos politikų indėlis į dvišalius ryšius su JAV politikais irgi yra labai vertinamas. Nes visuose susitikimuose su kitų kraštų politikais visuomet kartojame Ukrainos pergalės klausimą.
Mūsų pareiga neleisti Vakarams pavargti, už(si)miršti – būti aiškiai girdimu perspėjimo varpu.
Tęskim viską, kas nuo mūsų priklauso.
Slava Ukraini! Kartu iki pergalės!