Alkoholikai tokias audras vadina IBD (rus. „imitacija burnoj dejatelnosti” - „audringos veiklos imitacija”). Jas sukelia sąžinės graužatis dėl pragerto laiko.
Skaudamų galvų ūžesy vyrauja viena nata – priverstinis gydymas. Skamba panašiai, kaip „žgutas ant kaklo kraujoplūdžiui iš nosies sustabdyti” arba „giljotina galvos skausmui numalšinti”: nėra žmogaus – nėra problemos.
Nes apie priverstinį gydymą nuo alkoholizmo garsiausiai ūžauja tos galvos, kurios nė velnio neišmano nei apie alkoholizmą, nei apie gydymą.
Ir ką jūs ketinate priverstinai gydyti – žudikus? Juos išgydys kalėjimas iki gyvos galvos, jeigu, žinoma, nebus sugalvota į apyvartą grąžinti ir mirties bausmės.
Bet kaip priversti gydytis, o svarbiausia – sveikti menkiau prasižengusį žmogų? Jį, žinoma, taip pat galima izoliuoti (ką ūžiančios galvos ir galvoja daryti), tačiau šitaip jis tebus kurį laiką išlaikytas negėręs. Noras gerti jam nepraeis.
Nes vaistų nuo alkoholizmo nėra. Yra tik noras negerti ir pagalbinės priemonės, veikiau – būdai tam norui palaikyti, sustiprinti. Kaip jūs pagydysite nenorintįjį?
Galiausiai ūžaujančioms galvoms – dar vienas akibrokštas: laisvoje visuomenėje priverstinai gydomi žmonės vaikščios laisvi. Ką dabar siūlysite daryti?
Išeitis yra!
Prievarta veikia tada, kai prievaizdas viena ranka mojuoja bizūnu, kitoje laiko meduolį.
Girtas susidūrimas su teisėsauga yra vienas iš pirmųjų požymių, kad žmogus skęsta. Todėl po pirmo tokio susidūrimo jis turi stoti prieš specializuotą teismą, kuris jam pasiūlytų dvi alternatyvas: gydytis ir, svarbiausia, sveikti ir tai įrodyti, arba patirti bausmę visa apimtimi su alkoholiu, kaip sunkinančia aplinkybe.
Žmogui pasirinkus gydymąsi, teismas turi nurodyti visą kelią, kurį jis turi nueiti, ir paskirti bandomąjį laikotarpį, per kurį jis, pasigydęs, privalo nesuklupti.
Tada atiduoti į specializuotos probacijos-mentorystės tarnybos rankas.
Probacijos tarnyba turi nuvesti prasižengėlį visą teismo jam nubrėžtą kelią: pas toksikologus, kurie išvalys jo kūną nuo cheminio poreikio gerti; reabilitologus, kurie parodys, kaip išsivalyti sielą; Anoniminius alkoholikus, kurie padės tą sielą išsivalyti; socialinius darbuotojus, kurie mėgins grąžinti alkoholiką visuomenei.
Bet kuriame iš šių žingsnių suklupęs žmogus turi būti grąžintas į teismą ir gauti žadėtą bausmę. Jis turi būti praradęs pirmą ir paskutinį šansą gyvenime.
Po to jau turi būti tik bausmės (nes tikrai bus vis rimtesnių prasižengimų) ir kaskart vis griežtesnės, kol galiausiai alkoholiką išties tepagydys kalėjimas…
Ir vis dėlto...
Ir vis dėlto tai neįmanoma valstybėje, kurioje alkoholis yra visur, o jo kaina yra tokia, kad socialiai remtino žmogaus pašalpos kaip tik užtenka mėnesio „dozei”.
Nors alkoholio reklama griežtai ribojama, specializuotos svaigalų parduotuvės reklamuojasi su nuolaida parduodančios... pieną, sportas – sveikatos šaltinis – priesaikauja neišgyvensiąs be svaigalų reklamos…
Tai – tik keli prasigėrusios šalies paradoksai.
O kur dar širdį veriančios aimanos vos prabilus apie dar griežtesnius ribojimus? „Biudžeto nuostoliai”, nors 1-as alkoholiui išleistas euras biudžetui atneša 6-is eurus nuostolio; „degtindarės kaimo bobutės”, nors jų dalis alkoholio rinkoje tokia maža, kad su ja be vargo susidorotų net Lietuvos policija, jei tik norėtų…
Akivaizdu, kad mūsų šalis nenori sveikti ir imti blaiviai mąstyti. Ir jos nepriversi.
Nebent…
Yra viso labo pora pagrindinių priemonių, kurių pirmiausia turi imtis valstybė, siekdama pažaboti alkoholio vartojimą. Tai – alkoholio matomumo bei prieinamumo mažinimas ir kainos didinimas.
Preliminarūs skaičiavimai rodo, kad visuomenė jau pajėgi už alkoholį mokėti daugiau. Ir akcizas, kuriuo valstybė reguliuoja alkoholio kainas, turi būti vienodas visiems gėrimams, išvengiant gėdingo atskirų gėrimų rūšių „rėmimo” mažesniu tarifu.
Man yra tekę matyti mirštančią 20-metę, kurios „stažas” tebuvo 2-eji metai šitaip „remiamo” natūralios fermentacijos „aliuko-sidriuko”…
Mat toksikologai kloja pliką teisybę: nesvarbu kiek kartų ir kokiais filtrais – sidabro, aukso ar platinos – filtruotas gėrimas, kokio tyrumo šaltinio vandeniu skiestas, kokia jo spalva, skonis ar kvapas: mūsų kepenims tai tik etilo alkoholis.
Alkoholis turėtų būti uždarytas į specializuotas parduotuves, jų skaičių susiejant su gyventojų administraciniame vienete skaičiumi. O jei vienetas mažesnis, negu nustatyta – bendruomenės būtų įgalintos spresti, nori jos parduotuvės ar ne.
Parduotuvės išorėje – jokios reklamos, viduje – jokių akcijų ir išpardavimų.
Būtų paprasčiausia, jei prekybininko vaidmens imtųsi valstybė: būtų išvengta privatininkų peštynių ir aimanų dėl pralaimėtos licencijos, arba valstybės paskirtas prekybininkas, užtikrinantis valstybės politikos įgyvendinimą.
Išsispręstų ir asmens duomenų apsaugos klausimas: alkoholis būtų parduodamas tik su asmens dokumentu. Esi nepilnametis, pareiškei norą, kad tau neparduotų svaigalų ar turi teismo paskirtą apribojimą – intergruotoje sistemoje, žybt!, raudona šviesa - „Neparduoti!”.
Ir draugo nepaprašysi: įsigijai nustatytą kritinį alkoholio kiekį per metus – tau, taukšt! – dvigubas sveikatos draudimo mokestis už padidėjusią riziką.
Dalį prekybos antkainio prekybininkas pasiimtų veiklos sąnaudoms kompensuoti – tik tiek, kiek reikia, ir ne daugiau – o likusią dalį valstybė skirtų žmonių atsparumui didinti: per švietimą, kultūrą, sportą, laisvalaikį ir užimtumą, suklupusiųjų gydymą, reabilitaciją ir reintegraciją į visavertį gyvenimą.
Galėtų tam panaudoti ir visą akcizą vietoje to, kad perskirstytų per biudžetą...
Valstybė vestų žmogų nuo mažumės, kad nesukluptų, o jei suklups – gautų greitą ir veiksmingą pagalbą.
Atrodo nerealu? Kodėl nerealu atrodo viskas, kas paprasta? Bet tai, beje, dar vienas alkoholiko mąstymo ypatumas...
O dabar...
O dabar prisiminkime, nuo ko pradėjome: priverstinis gydymas. Į ką jums labiausiai panaši ši idėja? IBD? Audringą pripuolamą veiklą be jokios sistemos?
Ir prisiminkime mirštančią 20-metę: kuriame trumpo gyvenimo etape būtumėte pasiūlę ją „sugauti” ir prievarta pagydyti?