Gražiai skamba, nors ir dviprasmiškai – minimali alga juk nepadidėjo penkis kartus, o tik Vyriausybė penkis kartus priėmė sprendimus dėl jos padidinimo.
Panašu, kad daugiau šitai valdžiai nelabai ir yra kuo pasigirti. Primins euro įvedimą – rinkėjai iškart nukreipia kalbą apie padidėjusias kainas, paminės padidintą krašto apsaugos finansavimą – visi juoksis iš auksinių Juozo Oleko šakučių.
O kur dar beviltiškai užstrigęs naujasis Darbo kodeksas, netesėti pažadai mokytojams, pasaulinės krizės laikų rekordus pasivijusi emigracijos statistika. Vietoje pritrauktų į Lietuvą investicijų – bėgantys iš šalies verslai.
Tai, kad Lietuvoje buvo pradėtas gaminti nekenčiamiausias „supuvusio kapitalizmo“ simbolis „Coca cola“, praeito amžiaus pabaigoje mano kartai reiškė galutinį išsiveržimą iš sovietinės erdvės, kurioje dar nuo Leonido Brežnevo laikų karaliavo tarsi tyčia ten įsileista tokio ideologinio krūvio neturinti konkurentė „Pepsi“ ir visokie vietiniai saldinto šlapimo skonio „buratinai“.
Interneto socialinių tinklų amžiuje šitą jausmą dar sustiprino tai, kad visi „acto garintojai“ jautė pareigą nekęsti „Coca colos“ labiau už Katedros aikšte žygiuojančius JAV karius arba skalūnų dujų ieškojusią „Chevron“.
Kai norėdavau nuspręsti ar jau laikas užblokuoti įkyrų komentatorių, kliedinti, neva Vladimiras Putinas neokupavo Krymo, o JAV astronautų išsilaipinimas mėnulyje suvaidintas kino studijoje, atsidarydavau pasižiūrėti jo nykų „Facebook“ profilį ir, jeigu rasdavau ten rusiškai įgarsintą video apie tai, kaip „Coca cola“ nuodija žmoniją, spausdavau „Blokuoti“ be jokio sąžinės graužimo.
Todėl žinia, kad "Coca cola" iškelia savo gamybą iš Alytaus į Lenkiją man turi simbolinę reikšmę. Ypač po to, kai bendrovės „Estrella Baltics“ akcininkai iš „Intersnack Group“ nutarė bulvių traškučių gamybą iš mūsų šalies nuo 2017 metų pirmojo ketvirčio perkelti į Lenkiją, o kovo pradžioje Norvegijos įmonė „Orkla“ pranešė, jog uždarys Kauno „Suslavičius-Felix“ gamyklą – padažai bus gaminami Švedijoje, Austrijoje ir Latvijoje.
Net jeigu keliems sveikos gyvensenos propaguotojams tai kelia juoką, galėčiau jų paklausti, ar nuo to, kad „Coca Cola“ bus vežama iš Lenkijos, joje liks mažiau cukraus? Ir garantuoju, kad nė vienoje parduotuvėje šio gėrimo nepritrūks, nes distribucijos skyrius Kaune ne mažinamas, o stiprinamas. Ir tikrai taip, jeigu kada nors iš Lietuvos išsikraustys „Philip Moris“, aš irgi nesidžiaugsiu, nes dėl to nė vienas žmogus nepradės mažiau rūkyti, tik darbo vietų mūsų šalyje liks mažiau.
Ne taip seniai girdėjome pranešimus, kad Lietuvos eksportas per metus sumažėjo 7,5 procentų, investuotojai atvirai kalba apie valdžios nesugebėjimą priimti sprendimus, kurie gerintų Lietuvos konkurencingumą, o tie patys politikai, kurie valdė šalį 4 metus, toliau kliedi apie algų ir pensijų didinimą.
Viešojoje erdvėje vis dažniau atsiranda užuominų, kad tik po Seimo rinkimų, panašiai kaip jau buvo 2008 metais, sužinosime, kur atvedė neatsakinga jų politika.
Tačiau didžiausia nelaimė Lietuvai būtų šitos beviltiškos valdančiosios daugumos išlikimas valdžioje dar vienai kadencijai, iki pat 2014 - 2020 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos laikotarpio pabaigos. Nes dar ketveri metai be optimizmą įkvepiančios lyderystės pasmerktų šalį tokiam sąstingiui, kokį prisimena tik brežnevinį „brandaus socializmo“ laikotarpį išgyvenusi karta.
Stebėdamas pasyvią, o kartais iki graudumo juokingą valdančiųjų partijų rinkimų agitaciją vis dažniau pagalvoju, kad jie tyčia nepersistengia, kad galėtų užleisti valdžią tiems, kas iš tiesų sugeba, nežiūrėdami į savo reitingus, pažadinti Lietuvą naujam proveržiui.
Kada nors vėl tikėdamiesi sugrįžti paišlaidauti, padalinti saviesiems „auksinių šakučių“ užsakymų, paprekiauti poveikiu ir sukaišioti į valstybės tarnybą naują „ūsuotų bebrų“ kartą. Nes netyčia atrodyti taip apgailėtinai net jiems nepavyktų.