Klausimas viešojoje erdvėje formuluojamas įprastai drūtai lietuviškai: kas už skalūną – tas už Lietuvą, kas prieš jį – tas ir prieš mus! Tai nieko naujo – tuo pasižymi kiekviena rimtesnė diskusija, ypač turinti rimtą finansinį užnugarį.
Ko gero, neturėtų stebinti ir visa ta aplink galimą skalūno dujų gavybą jau susidariusi sumaištis – atrodo, viskas dar tik prasidėjo, bet jau nebeaišku, kokia seka procesas turėtų vykti ir kieno žodis jame bus lemiamas.
Jau lyg ir uždegta žalia šviesa amerikiečių “Chevron”, užsimojusiai išsiaiškinti, kiek skalūno dujų yra Lietuvoje. Viešai pasidžiaugta, kad po 3-5 metų mes ir patys pagaliau tai sužinosime, o Seimo Aplinkos apsaugos komitetas nusprendė stabdyti skalūnų dujų žvalgybos konkursą ir nusprendė sudaryti darbo grupę, kuri pateiks galutinę analizę dėl skalūnų dujų.
Tai ar tos analizės iki šiol nėra? Deramasi dėl žvalgybos darbų, kuriuos ketina atlikti amerikiečių bendrovė, žadama įtikinti dėl šių darbų pasekmių nerimaujančius žmones, o jokių išvadų nėra?! Tai ko tada, leiskite paklausti, laukė buvusi Vyriausybė: konkursas paskelbtas pernai, vadinasi, apie žvalgybos darbus seniai galvota, o žmonėms nieko nepaaiškinta?
Gyventojų nerimas, pasireiškiantis protestais ir nuogąstavimais - visiškai pagrįstas. Jiems iki šiol aiškiai nepasakyta, nei kas bus daroma, nei kaip tai juos palies, nei kokias kompensacijas jie gaus už visomis prasmėmis sujauktą gyvenimą. Jeigu ir buvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas, nes jei nebuvo, tai skandalas, – kas matė ir visuomenei paskelbė jo išvadas? Tai turėjo būti padaryta prieš skelbiant konkursą.
Nežinomybės, o dabar jau ir pašaipų įaudrinti žmonės į viską reaguos daug nepatikliau. Jau ne pirmą kartą Lietuvoje lipama ant to paties grėblio – negebėjimo ar nenoro kalbėtis su žmonėmis. O paskui kaltinti vieniems kitus neišmanymu, kietakaktiškumu, provincialumu, patriotiškumo stoka ar kurti sąmokslo teorijas. Nežinojimas gimdo nepasitikėjimą, o nepasitikėjimas iššaukia protestus.
Sąžiningai paklauskime kiekvienas savęs, ar norėtume, kad po mūsų langais kažkas pradėtų rausti žemę ieškodamas kelių kilometrų gylyje glūdinčių išteklių. Ir sąžiningai prisipažinkime, apie ką - ar apie valstybės energetinę nepriklausomybę, ar apie savo gerovę tuomet pirmiausia pagalvotume?
Šioje situacijoje yra daugybė neatsakytų klausimų. Pagal pasaulinę praktiką leidimas žvalgybai sėkmės atveju yra ir leidimas dujų gavybai. Tad kokiomis sąlygomis mūsų žemės gelmėse galbūt esančius išteklius atiduosime eksploatuoti privačiai bendrovei ir kokiomis sąlygomis juos iš jos pirksime?
Steigti valstybės įmonę, kuri užsiimtų žvalgybos darbais, Lietuvai ko gero per brangu. Bet valstybė ir privataus kapitalo įmonė bent jau galėtų būti dalinininkėmis. Valstybinio kapitalo buvimas tokioje strategiškai svarbioje įmonėje neabejotinai didintų ir visuomenės pasitikėjimą ja.
Energetinis nepriklausomumas neabejotinai yra ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos prioritetas. Šiuo metu Europos dujų rinkos apimtis siekia apie 520 mlrd. kubinių metrų per metus. Dalis jų gaunama iš bendrijos telkinių Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose, tačiau daugiau nei 60 proc. dujų išteklių yra importuojama iš trečiųjų šalių, ir šis skaičius, prognozuojama, greit viršys 80 proc.
Skalūno dujos daro revoliuciją energetikos rinkoje. Ekspertai prognozuoja nepaliaujamą jų gavybos augimą. Amerikoje skalūno dujos jau tapo XXI amžiaus auksu. Joms įkandin mėgina bėgti ir Europos, ir kitos pasaulio valstybės.
Tačiau Europa, o tuo pačiu ir Lietuva, negali aklai kopijuoti Jungtinių Amerikos Valstijų patirties, jau vien dėl to, kad Europos gyventojų tankis yra daug didesnis nei JAV.
Kita vertus, reikia turėti drąsos pripažinti, kad vis dėlto šių netradicinių dujų šaltinių eksploatavimas kelia didelių aplinkosauginių ir socialinių pavojų. Aiškinti, kad tai neturės neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai yra švelniai tariant naivu. Bet kuri žmogaus intervencija daro žalą aplinkai. Juolab tokio masto, kai braunamasi į 2 ir daugiau kilometrų žemės gelmes, cheminėmis medžiagomis ardant uolienas ir eikvojant žemės išteklius gręžinių aikštelių įrengimui bei eksploatacijai.
Europos Parlamento vidaus politikos generalinis direktoratas 2011 m. paskelbė atlikto tyrimo apie skalūnų dujų gavybos poveikį aplinkai bei žmonių sveikatai išvadas. Tyrimas paremtas JAV patirtimi, nes Europa jos dar faktiškai neturi.
Tyrime teigiama, jog gavybos procesui naudojamame ardymo skystyje yra pavojingų medžiagų, o grįžtamajame skystyje aptinkama sunkiųjų metalų ir radioaktyviųjų medžiagų. Dėl netinkamo įrangos naudojimo ar jos nesandarumo įvyksta nemažai avarijų, kurių padariniai gali būti kenksmingi aplinkai ir žmonių sveikatai. Netoli dujų gręžinių požeminis vanduo gali būti užteršiamas metanu ir kalio chloridu, dėl kurio druskėja geriamasis vanduo.
Tyrėjai daro išvadą, kad skalūnų dujų ištekliai Europoje yra per maži, kad turėtų pastebimą poveikį jų pasiūlai. Tradicinių dujų gavyba Europoje smarkia mažėja, jų paklausa auga ir skalūnų dujomis joms patenkinti nepavyks.
Su skalūnų dujų gavyba yra susiję dideli pavojai aplinkai. Įvertinant JAV patirtį ir Europoje keliant didesnius aplinkosauginius reikalavimus, gali labai išaugti dujų gavybos sąnaudos. Bet tai gerokai mažesnė grėsmė nei galimas reikalavimus formuojančių pareigūnų neatsakingumas, nuolaidžiaujant lobistams ir piktnaudžiaujant savo padėtimi. Vienok tyrėjai pažymi, kad ekonominis skalūnų dujų gavybos plėtojimo patrauklumas Europoje dar neįrodytas.
Šiandien klausimų dėl skalūninių dujų išgavimo Lietuvoje yra gerokai daugiau negu atsakymų. Optimistinėmis prognozėmis, čia gali būti apie 100 milijardų kubinių metrų dujų. Pesimistiniais vertinimais – viso labo tik 30 milijardų. Per metus Lietuva sunaudoja 3 milijardus kubinių metrų dujų. Ar dešimties metų verslas gali atpirkti tą žalą, kuris gali būti padarytas Lietuvos požeminiams vandenims, kurių jau ištirti ištekliai sudaro virš 2 milijonų kubinių metrų per parą?
Geriamojo vandens pasaulyje jau dabar ima trūkti. Europos Parlamento duomenimis, pasaulyje dėl vandens ir sanitarijos trūkumo kasmet miršta 8 milijonai žmonių, daugiau kaip milijardas negali lengvai ir prieinamomis kainomis gauti geriamojo vandens. Europos Komisijos duomenimis, mažiausiai 11 proc. Europos gyventojų ir 17 proc. Europos teritorijos jau dabar yra paveikti vandens trūkumo.
Pateikdamas šiuos pavyzdžius, aš norėčiau, kad visi kartu pagalvotume ne tik apie rytojaus Lietuvą, bet ir tą ateities valstybę, kurioje reikės gyventi mūsų palikuonims.