Apie valstybės kūrybą ir jos tvarumą, apie politikų nuoširdumą ir pataikavimą, apie pirmųjų šalies asmenų gebėjimą tinkamai identifikuoti problemas ir taip pat tinkamai jas paaiškinti visuomenei.
Dėl gebėjimų ieškoti ir rasti tinkamus jų sprendimo būdus būtų atskira šneka.
Pradėkime nuo paprastesnio klausimo. Kas atsitiko Amerikoje, Lietuvoje, Rusijoje ir pasaulyje, kad NATO vadovybei prireikė priimti sprendimą dėl oro policijos misijos mažinimo Rytų Europos valstybėse?
Mes nesugebame užtikrinti finansavimo? Anaiptol. Viešai teigiama, kad Baltijos šalys tam kasmet skiria iki 15 milijonų eurų. Šiauliečiai sumušė pilotus? Tai kad ne. Pastaruosius keletą metų apie jokius incidentus nieko negirdėti. Tai kokios iš tiesų priežastys?
Vienas iš Lietuvos krašto apsaugos viceministrų nepagalvojęs pakomentavo labai anekdotiškai. Cituoju ne pažodžiui, bet jo pareiškimo esmė tokia: misija buvo sustiprinta, kai prasidėjo kariniai veiksmai Ukrainoje. Veiksmai neišnyko, bet misija kažkodėl mažinama – natūralus nusistebėjimas bet kuriam šalies piliečiui, ne tik viceministrui. Čia kaip bobutės klausė, kada ji samanę pradėjo varyti – kai rusai atėjo, sako ši. Ją bando gėdinti – taigi negražu taip. O ji klausia – o ką, vaikeli, rusai jau išėjo?
Skamba panašiai, kaip taip ir neužduotas retorinis Lietuvos viceministro klausimas: o Ukrainoje jau viskas baigėsi?
Kitas klausimas, jau anaiptol ne tik viceministro lygmens, galėtų būti toks: o ar iš tiesų reikėjo papildomų lėktuvų? Gal tai tik manipuliacijos visuomenės sąmone priemonės? Kurių atsisakoma, pasiekus konkretų tikslą. Pavyzdžiui, paveikus Lietuvos rinkėjų sąmonę prieš 2016 metų rinkimus? Gal tai Rusijos ir Amerikos susitarimo dėl Artimųjų Rytų problemų išdava, kurioje Lietuva tėra tik, kortuotojų terminais kalbant, išmainoma moneta ant pasaulio pokerio stalo?
Skamba neskaniai, sutinku. Deja, bet privalome įsisąmoninti vieną akivaizdų dalyką: Lietuva visuomet buvo, yra ir bus tam tikrų interesų laukas ir tik nuo mūsų išmonės, gebėjimų ir išminties pavyks pasinaudoti viena ar kita susiklostančia situacija valstybės ir jos valstybingumo stiprinimo naudai.
Tai turėtų būti bet kurio politiko alfa ir omega. Kalbant nebe lotyniškai, bet lietuviškai – tai yra pradžia ir pabaiga.
Ar gebame tai išnaudoti?, Deja, bet ne. Jau nekalbant apie šauktinius, kuriuos lyg ir imam, lyg jau ir atsisakom. Pažiūrėkite į pastarųjų dienų antraštes: “Stabdomas privalomas šaukimas į kariuomenę Šiaulių regione“. Tekste dar geriau: „Tikėtina, jog artimiausiais mėnesiais privalomas šaukimas taip pat bus stabdomas Klaipėdos ir Alytaus regionuose“.
Tai kam tada reikėjo to erzelio, blaškant šalies žmones? Kam tos kvailos loterijos? Nes kariuomenė yra vienas iš valstybės atributų. Kaip kalba ir teritorija. Ir nepriklausomybę norinčios apginti valstybės kariuomenė anaiptol nėra formuojama loterijos principu. Žinoma, neimant domėn JAV pavyzdžio, kai masinė mobilizacija Vietnamo karo laikotarpiu galėjo suketi masines riaušes ir dėl šios priežasties tada buvo pasirinkta loterijos forma. Bet nuo to praėjo jau daug laiko. Negi kažkam pasaulyje dar atrodo, kad Lietuva yra įstrigusi tame laikotarpyje?
Jeigu kažkam ir atrodo, gaila, kad Lietuvoje tokiems niekas nepaaiškina, kad mes gyvename ir kitame laike, ir kitoje vietoje. Kita vertus, pasaulio taikos tvermė Lietuvai yra lygia greta svarbus aspektas kaip ir jos nepriklausomybė ir tą protingi žmonės tikrai supras. Tik nereikia bijoti jiems tuos dalykus paaiškinti. Pavyzdžiui, kad nafta turtingi Artimieji Rytai didesniųjų matymuose visuomet bus svarbesnė interesų zona negu Rytų Europos šalys, kuriose nėra net pakankamai skalūnų dujų.
Tad nereikia, kaip toms gegutėms pavasarį, kukuoti apie padėtą nepriklausomybės kiaušinį, kurį kažkas per mažai gina arba į jį kėsinasi. Neišperės jo niekas, išskyrus mus pačius. Ir niekas neužaugins, jeigu mes patys to nepuoselėsime ir nebranginsime.
Patys turime pasirinkti kelią, kuriuo eisime. Stiprinti valstybę, pirmiausiai jos ekonomiką, kultūrą ir švietimą, karinę ir gynybinę galią, skirti tam būtinas lėšas – šimtus milijonų ir milijardus eurų. Arba tas lėšas išmėtyti pavėjui, neefektyviems sprendimams, kokių jau buvo ne vienas ir ne du. Toliau tikintis, kad ir emigracija savaime sumažės, ir ekonomika atsigaus, ir kas nors pasirūpins mūsų gynybine galia. Jei ir pasirūpins – tikrai už gerokai didesnę kainą negu išeitų patiems. Ir ją teks mokėti ne dešimtmetį, kaip už kokį dujas gabenantį laivą, bet gerokai ilgiau. Negana to, ta kaina gali būti matuojama anaiptol ne tik pinigais.