Tauta pasirinko jį ir jis jai vadovavo pačiais sunkiausiais – kovų dėl nepriklausomybės, krašto atkūrimo ir stiprinimo metais. Jis sugebėdavo visus, net ir labiausiai nesutariančius, susivienyti, nukreipti jų pastangas svarbiausiam tikslui – Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės idealų įgyvendinimui. Būtent jam skatinant, buvo sukurta tikrai demokratinės valstybės Konstitucija.
Ir teisininkai, ir istorikai sutinka, kad Steigiamojo Seimo patvirtinta Konstitucija savo esme buvo viena demokratiškiausių iš visų to meto pasaulio konstitucijų,- ji tarsi apibendrino visas Lietuvoje ir Europoje vyravusias demokratijos idėjas. Konstitucija garantavo pačiai lietuvių tautai lemti savo valstybės likimą.
Aleksandro Stulginskio mintis, išsakyta, ko gero, vienu iš pačių sudėtingiausių Lietuvos valstybės nepriklausomybės likimo vingių momentu gali ir šiandien tapti Tautai kertiniu akmeniu atlaikant sudėtingų šiuolaikinio pasaulio išūkių išbandymus.
Prezidentas Aleksandras Stulginskis teigė, kad laisvės klausimą gali išspręsti tik pati lietuvių tauta, tad toj kovoj tik ja reikia ir remtis. Iš esmės ši mintis grindžia ir mano požiūrį į dabartį bei ateitį: daugiau Lietuvos Europoje, daugiau lietuviškumo europietiškame kontekste. Ji suponuoja ir politinę strategiją sprendžiant Europos Sąjungos perspektyvos bei Lietuvos ateities klausimus.
Kitaip tariant, mūsų sėkmės ištekliai glūdi Tautoje: čia, Lietuvoje, o ne Briuselio, Vašingtono ar Pekino miražuose.
Būdami laisvi savo Tėvynėje, neturime leistis žeminami, oriai ginti už savo vertybes, tikėjimą, laisvą valią ir pagarbą žmogui. Norėčiau pabrėžti, jog būtent šiuo požiūriu vadovaudamiesi, mes pakvietėme visuomenę aktyviai raginti politikus surengti privalomąjį referendumą ir gauti Tautos mandatą dėl euro įvedimo.
Šiandien turime aiškiai suvokti, jog Europos Sąjungos kaip projekto, sumanyto dvidešimto amžiaus viduryje, kaip vienintelio kelio išvengti trečiosios Europos katastrofos bandant ją suvienyti, likimas yra tapęs ir kiekvieno iš mūsų likimu, mūsų vaikų ir vaikaičių likimu.
Esu įsitikinęs, jog privalome rasti naujas formas kurti kitokią Europą – stiprių, savarankiškų, suverenių valstybių Europos Sąjungą. Lietuva turi vertybes, ant kurių statydintina toji naujoji Europa. Privalome atmesti bet kokius pasiūlymus atsisakyti tautinio identiteto, nes bendruomenė, kurios ideologinis pagrindas bus betautiškumas, anksčiau ar vėliau nueis klystkeliais.
Šioje vietoje norėčiau pasiremti lietuvių filosofo Antano Maceinos apibrėžimu: “Kaip suprantama tauta, taip suprantama ir tėvynė.(...) Tėvynės sąvokoje yra trys esminiai pradai: žemė arba teritorija, tautos istorija ir pati tauta. Pilnutiniam tėvynės supratimui visi jie yra būtini. Tikra prasme tėvynė nėra tik šitas ar anas kraštas, kaip žemės dalis dar laukinėje būtyje. Tėvynės žemė turi būti jau perkeistoji žemė, patyrusioji tautos veikimo. Joje turi būti vykusi tautos istorija.“
Lietuva šiandien yra pilnateisė Europos Sąjungos narė, pastarąjį pusmetį mes pirmininkaujame Europos Sąjungos tarybai, tačiau ar šiandien Europos Sąjunga gali mums duoti visus atsakymus ar išspręsti problemas?
Mūsų siekis – kurti modernų tautiškumą – sąžiningą ir dorą visuomenę, kurioje šimtmečiais puoselėta kultūra ir vertybės dera su globalaus pasaulio siūloma pažanga.
Kokia bus ateities Europa, didele dalimi priklauso ir nuo kiekvieno mūsų apsiprendimo. Ir šiuo atveju neturėtume nusišalinti nuo svarbiausių klausimų sprendimo Europos Sąjungos institucijose, laukti tik naujos finansinės perspektyvos išmokų, viską matuoti piniginės paramos matu.
Mūsų atsakomybė ir vaidmuo yra žymiai svarbesni. Mes turime aiškiai įvardinti pagrindines vertybes, ant kurių statydintina naujoji Europa.
Matmenys, kurie apibrėžia mūsų bendrystę Europos Sąjungoje yra krikščionybė, demokratija ir laisvoji ekonominė erdvė. Krikščionybė yra itin svarbi Europos demokratijai kaip visuotinai priimamas moralinis kriterijus.
Esu įsitikinęs, jog būtent nacionalinės valstybės gali turėti ateitį Europos Sąjungoje. Dar tiksliau - Europa neturi ateities be nacionalinių valstybių.
Tačiau reikia įveikti inerciją, sustabdyti tautų suverenių galių praradimo, Europos Sąjungos federalizmo plėtros ir stiprėjančio biurokratijos diktato apraiškas. Kosmopolitinėje aplinkoje, būtent biurokratija, o ne tautos savivalda tampa pačia „visuomeniškiausia“ valdymo forma.
Biurokratijos taisyklės įkūnija betautę visuomenę, kurią belieka tik „teisingai“ administruoti. Panašią viziją omenyje, matyt, turi ir dabartinis Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso, viešai pareiškęs, kad artimiausiu metu suverenių tautinių valstybių Europoje nebeturėtų likti.
Aš manau priešingai. Stiprios nacionalinės valstybės - stipri Europos Sąjunga. Bendradarbiaudami su kitomis tautomis turime pertvarkyti Europos Sąjungos institucijas, stiprindami tiesioginę, dalyvaujamąją bei atstovaujamąją demokratiją ir Europos Parlamento galias.
Būsimieji rinkimai į Europos Parlamentą bus rimtas šių dviejų vektorių, priešingų idėjų – tautų Europos ir betautės Sąjungos - susidūrimas. Kova dėl principinių dalykų, kurie sunkiai galėtų būti apibrėžiami tradicine klasikine politinių ideologijų prasme, kairės-dešinės samprata. Manau, kad šiandien stovime esminių apsisprendimų kryžkelėje – tarp kosmopolitizmo ir tautiškumo vertybių pasirinkimo.
Esu įsitikinęs, kad procedūrinės demokratijos atributais pridengtos de facto oligarchinio valdymo formos, kuomet pilietinėje visuomenėje tarp jos narių – individų ir grupių – vyksta konkurencinė kova už savo intereso viršenybę, neturi perspektyvos įsigalėti tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje. Tačiau reikia ir realių žingsnių.
Būtina teisiškai apriboti Europos Komisijos bandymus praktiškai išplėsti savo galias ir kompetencijas. Europos Parlamente, frakcijoje „Laisvės ir demokratijos Europa“, kurioje mes su Juozu Imbrasu dirbame, tai gerai suvokiama.
Lietuva turi nuosekliai vadovautis valstybių stojimo sutartyje įtvirtintų nuostatų, jog nacionaliniai administraciniai principai, struktūros ir tradicijos turi būti ne tik pripažįstamos, bet ir puoselėjamos. Manau, kad Europos Sąjungos įstatymų iniciatyvos teisė visų pirma turi būti ir nacionalinių parlamentų prerogatyva. Tai reikia pasiekti visos Europos Sąjungos mastu.