Turbūt niekur kitur kaip Seime nesutiksi tokios didelės vadovų grupės: čia kovoja ambicijos ir ego, nes kiekvienas čia patekęs anksčiau kažkur išsiveržė į priekį, įgijo patirties, kažkur jis buvo pirmas. Tačiau pirmas žmogus organizacijos struktūroje visada bus vadovas, bet ar jis visada bus lyderis?
Vadovas vykdo tai, kas jam yra gerai žinoma, neieško naujovių ir nieko nekeičia, o lyderis – priešingai. Jis nebijo naujovių, skatina pokyčius ir drąsiai priima iššūkius, nuolat ieškodamas geriausio kelio, net jeigu jis dar nepramintas. Tad ko reikia mums, šaliai, kuri vis siekia išsiveržti į priekį, bet pakeliui vieną po kito vis pameta savo gyventojus? Žmonės, kurie ateinančius keturis metus ties Lietuvos kelią, visų pirmą turi mąstyti kaip lyderiai. O gerų vadovų patirtis puikiai pagelbės Seimo kanceliarijoje.
Norėdamas pabrėžti skirtumą lyderystės ir vadovavimo, galiu teigti, jog daugelyje Lietuvos organizacijų per daug vadovaujama ir per mažai lyderiaujama. Įvairiose Lietuvos organizacijose, net tokiose svarbiose kaip Vyriausybė, per mažas dėmesys yra kreipiamas į pokyčius, per mažai akcentuojama ateities vizija, o dažniausiai vadovai rūpinasi organizacijos trumpalaikiais rezultatais. Dabartiniai, o ir buvę Lietuvos Vyriausybės nariai bei Vyriausybės vadovai tikrai nepasižymėjo lyderio savybėmis. Klausantis jų kalbų bei nagrinėjant nuveiktus darbus, susidaro apgailėtinas įspūdis ir visiškai nestebina ir toliau išliekantys žemi pasitikėjimo šia institucija reitingai. Paskutiniais „Vilmorus“ tyrimo duomenimis pasitikėjimas Vyriausybe siekė 18.6 proc., o nepasitikėjimas -38,1 proc. Po atgautos nepriklausomybės Lietuvai visą laiką trūko vadovų-lyderių, todėl ir pasiekimai per daugiau kaip penkiolika metų, žmonių nedžiugina, o jų nusivylimas, rodos, vis auga.
Kaip kandidatas į Seimą ir pats su jauduliu žiūriu į ateinančius ketverius metus: laukia milžiniški iššūkiai. Jeigu ši šalis – mūsų namai, tai priežiūros čia prašosi kiekviena lentynėlė, kiekvienas kampas. Todėl neteigiu, kad pakeitus vadovavimo būdą, Lietuvos ateitis staiga taptų šviesi, emigrantai sugrįžtų namo ir kiemuose linksmiau lotų šunys. Tačiau verta imtis priemonių, kurios prisidėtų prie šviesios šalies kūrimo, vietoje to, kad pratęstų į eilinę stagnaciją. Tos priemonės yra mūsų rankose – tai balsavimo biuleteniai.
Tik ar žinome į kokius asmenybės bruožus bei pasiekimus atkreipti dėmesį, kad išsirinktume sau naujų idėjų turintį lyderį, o ne puikų vykdytoją?
Taigi, šiuolaikinis lyderis turi atskleisti aplink jį esančių žmonių potencialą, surasti jų stipriausias ir unikalias savybes, nesvarbu, kur jis bedirbtų – verslo įmonėje, ugdymo įstaigoje, valstybės tarnyboje ar aukščiausiame valstybės valdymo poste. Komanda stebi lyderį ir nori juo sekti. Seimo narių komanda yra visi Lietuvos piliečiai, kurie supranta ir vertina savo lyderių priimtus sprendimus. Mielas politike, jeigu nesi tam pasiruošęs – gal geriau į Seimą eiti tau neverta? Šalies politikai visų pirma atspindi Lietuvos visuomenę, tačiau ir pati visuomenė turi būti plačiai atmerkusi akis ir ištempusi ausis, gerai susipažinusi su žmonėmis, kuriuos ji renka, jų JAU nuveiktais darbais.
Mūsų visų lūkesčiai vienodi – ekonomiškai stipri valstybė ir sveiki bei laimingi jos piliečiai, todėl pabandykime šį sekmadienį į Seimo kėdes pasodinti lyderį, o ne vadovą. Tvirtai tikiu, kad tada ir mūsų aplinkoje esantys žmonės, paklausti, “Ar jaučiatės laimingi?” dažniau pasirinks atsakymą “Taip”. Juk laimė – tai kelionė. Sunku ja mėgautis, kai nematai kelio.