Šio indekso lyderiai nepraleidžia progos pareklamuoti savo „pasiekimų“, o sąrašo „nevykėliai“ teisinasi ir žada atsigriebti kitąmet. Ir tik apsiskaitę bei kompetentingi savivaldybininkai supranta, kad į šį sąrašą reikėtų žvelgti ironiškai – su šypsena. Ir štai kodėl?
Išties, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad tai vienintelis objektyvus reitingas atspindintis Lietuvos savivaldos gyvenimą, o jo vertinimo kriterijai yra imperatyvas visiems. Bėda ta, kad šis reitingas apima tik siaurą savivaldybių gyvenimo aspektą, be kita ko, stipriai indekso sudarytojų ideologizuotą ir tendencingai sudarytą.
Šis, pretenduodamas tapti bene svarbiausiu savivaldos reitingu, niekaip neatspindi savivaldybių gyventojų daugumos interesų, neatsiklausia jų pačių nuomonės ir neatsako į pagrindinį klausimą - ar jiems yra gera gyventi jų savivaldybėje.
Vienas svarbiausių savivaldos tikslų yra naudingas darbas visų žmonių interesams, o ne tik, kaip gali susidaryti įspūdis skaitant pastarojo indekso tyrimo medžiagą ir gilinantis į metodologiją, ekonomiškai stipriausiam ir įtakingiausiam sluoksniui, kuris valdo verslus ir savivaldos sprendimų pagalba stengiasi didinti savo kapitalą. Indekso kūrėjai, prisidengdami gražiais lozungais ir nuvalkiotomis klišėmis, bando mus įtikinti, kad jų reitingas yra objektyvus ir atitinkantis daugumos interesus.
Puiku, kad indekso sumanytojai akcentuoja, jog reikia taupyti mokesčių mokėtojų pinigus, gyventi pagal pajamas, skaidriai naudoti biudžeto lėšas. Manau, tam niekas neprieštarauja. Tačiau, bėda ta, kad už šių skambių teiginių, LLRI ekspertai, neva prisidengdami viešuoju interesu, bando savivaldos politikams ir piliečiams primesti savo neoliberalią ideologiją ir įdiegti vieną žinutę - privatizuokite kuo daugiau savivaldybės funkcijų. Nepaisant to, kad nuo mantros neva privatus sektorius veikia efektyviau už viešąjį, jau pykina. Ar išties yra taip, gal vertėtų, pirmiausia, atsiklausti piliečių, kurie papasakotų apie savivaldybių privatininkų teikiamas paslaugas ir jų kokybę, darbuotojų, gaunančių minimumą, požiūrį į darbą ir ūgtelėjusias paslaugų kainas.
Tačiau į tai nesigilinama ir toliau savivalda pozityviai indekse vertinama tik tada, jei efektyviai valdo turimą turtą ir privatizuoja tą turtą, kuris nėra būtinas pagrindinėms funkcijoms vykdyti, atsisako nebūtinų, nepirminių savo funkcijų, savo funkcijoms vykdyti pasitelkia efektyviau veikiantį privatų sektorių. Šalia to dar ir reikėtų mažinti mokesčių naštą, užtikrinti palankias sąlygas verslui, mažinti administracinę ir biurokratinę naštą – visa puokštė dogmatiškų priesakų neoliberaliam savivaldybininkui. Ir arkliui aišku, kad indeksas atstovauja ne savivaldybių gyventojų daugumos interesus.
Ir, kaip manote, kam paklus privatus paslaugų teikėjas – akcininko ar piliečių daugumos poreikiams? Puikiai suprantame ir jau įsitikinome, kad piliečių daugumos interesus atitinkančius sprendimus labiau yra linkę įgyvendinti savivaldybių, o ne privačių įmonių vadovai. Taip, kartais savivaldybių valdomų įmonių vadovus galima įtarti neskaidria veikla, bet piliečiai gali vertinti ir nulemti jų karjerą. Svertų kontroliuoti privačių paslaugų teikėjų veiklą piliečiai neturi.
„Turbūt jokia kita nuostata taip nesugriautų laisvosios visuomenės pamatų, kaip korporacijų pareigūnų įsipareigojimas vykdyti kitokias socialines priedermes nei priedermę uždirbti kuo daugiau pinigų savo akcininkams“, - sakė neoliberalizmo doktrinos tėvu ir LLRI ekspertų pranašu laikomas Miltonas Fridmanas (Milton Friedman).
Juokinga šiame reitinge ir tai, kad pačios indekso rodiklių formuluotės yra ideologizuotos, pvz. Savivaldybei priklausančios/-ių atliekų surinkimo paslaugą teikiančios/-ių įmonės/-ių (jei tokia/-ios yra) nuostolingumas 2014 m., Savivaldybei priklausančios/-ių centralizuoto vandens tiekimo paslaugą teikiančios-/ių įmonės/-ių (jei tokia/-ios yra) nuostolingumas 2014 m. ir pan. Kodėl akcentuojamas nuostolingumas, o ne pelningumas.
O nuostolingai dirbančių privačių paslaugų teikėjų, ypač popieriuje, nebūna? Arba dar: Nenuostolingai 2014 m. veikusių savivaldybei priklausančių pirminės sveikatos priežiūros centrų (PSPC) dalis. Matyt, anot LLRI ekspertų, savivaldybei priklausantys pirminės sveikatos priežiūros centrai turi rūpintis pelnu ir pamiršti tiesiogines savo funkcijas? Ką apie tai manytų pacientai? Žanro zenitą pasiekia štai toks kriterijus - Savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose vienam mokiniui tenkantis vidutinis plotas 2014 m. Ir tai tik maža dalis „kriterijų“, kurie kelia šypsena.
Tačiau nežinia, juoktis ar verkti, dėl dar vieno fakto. Šiais metais Lietuvos didžiųjų savivaldybių reitingo viršūnėje – Vilnius, nustūmęs kelis metus pirmavusią liberaliąją Klaipėdą. Puolame stebėti, kokie radikalūs pokyčiai įvyko sostinėje. Vilniečiai, matyt, atsakytų, lyg ir nebuvo ryškių pokyčių – išskyrus vieną – naują merą. O meras – liberalsąjūdietis Remigijus Šimašius. O ar prisimenate jo buvusią darbovietę? Ne? Priminsime – Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas. Objektyvu? Vargiai. Ir kaip čia vėl nepacitavus „šventojo“ Miltono Fridmano dirbusio JAV respublikonų prezidento Ronaldo Reigano komandoje: „Aš esu liberalas iš mažosios raidės ir respublikonas (konservatorius) – iš didžiosios. Respublikonas iš didžiosios raidės esu dėl „praktinių dalykų“, o ne iš principo“.
Peršasi išvada, kad LLRI savivaldybės indekso pagrindinis tikslas nėra įvertinti ar visuomenei pateikti „objektyvią“ informaciją, o daryti politinį poveikį tiems patiems savivaldybių politikų ir tarnautojų „teisingiems“ sprendimams. Juokingiausia, kad indeksas savo ideologine esme yra nukreiptas prieš stiprią savivaldą ir piliečių dalyvavimą svarbių sprendimų priėmimo procese, o mes ji, kaip pasakytų mūsų protėviai, „priimame už gryną pinigą“. Gal to ir siekia garsiojo instituto rėmėjai (įdomu tai, kad dalis jų yra kitų ir ne visada draugiškų Lietuvai šalių, valstybinės įmonės) – silpnos, lengvai manipuliuojamos savivaldos ir jos sprendimams įtakos nedarančių gyventojų daugumos? Ir tas pasakytina ne tik apie savivaldą.