Priėmimo metu kalbėdama Seime akcentavau, kad kodekso rengimas nuo pat pradžių buvo apvainikuotas keistais pastebėjimais – nesuderinus pagrindinių nuostatų Trišalėje taryboje, Darbo kodekso projektas ir lydintieji įstatymai buvo pateikti Seimui, todėl „apaugo“ per 600 pasiūlymų, tuo užtikrindamas grandiozinį, ilgą Socialinių reikalų ir darbo komiteto darbą, klausymus, diskusijas.
Atkreiptinas dėmesys, kad „trijulės“ skirtingų frakcijų atstovų pasiūlymai Darbo kodeksui buvo išskirtinai identiški tiems, kuriuos siūlė darbdaviai.
Su valdančiųjų frakcijų Seimo narių pritarimu jos stebuklingai skynėsi kelią svarstymo ir priėmimo metu. Svarioms Socialinių reikalų ir darbo komiteto išvadoms, deja, daugumos balsais buvo nepritarta, todėl galima teigti, kad Darbo kodekse darbuotojo ir darbdavio galios – išbalansuotos.
Naujų pasiūlymų pagrindu tapo lengviau atleisti darbuotoją – sutrumpėjo darbo nutraukimo įspėjimo terminas – galima atleisti darbuotoją jį įspėjus prieš mėnesį, o jam išdirbus trumpiau nei metus – prieš dvi savaites.
Vietoj 6 vidutinio darbo užmokesčio išeitinių išmokų darbdavys mokės tik 2 išmokas. Numatyta įkurti Ilgalaikio darbo išmokų fondą, kuriam lėšos nukris ne iš dangaus, o bus mokamos tų pačių mokesčių mokėtojų.
Kenksmingose sąlygose dirbantiems asmenims papildomo užmokesčio mokėti nebereikės, laikino įdarbinimo įmonėms licencijavimo taip pat nebereikės, nors Socialinių reikalų ir darbo komitetas akcentavo, kad licencijavimas padėtų užkirsti kelią piktnaudžiavimams šia veikla.
Darbdaviams nebereikės vykdyti prievolės atlikti suminę darbo laiko ir dirbančiųjų naktį apskaitą. Su didžiausiu uolumu iš Darbo kodekso buvo išbraukta nuostata: „kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojo naudai“, tuo paminant tarptautinę praktiką padėti silpnesniajam.
Seimas nesutiko griežtinti finansinių sankcijų darbdaviams, kurie dels atsiskaityti su atleistais darbuotojais, nepritarta siūlymui taikyti dvigubai ilgesnes netesybas ir t. t.
Seimas įteisino terminuotas darbo sutartis nuolatiniam darbui bei leido jas sudaryti ir tada, kai dėl to darbuotojai ir darbdaviai nesusitars kolektyvinėje sutartyje, atmetė Socialinių reikalų ir darbo komitete pritartam siūlymui labiau apsaugoti profesinių sąjungų atstovus, kad darbdavys negalėtų jų greitai atleisti.
Tikėtina, praradę garantijas profsąjungų atstovai negalės tinkamai atstovauti darbuotojams. Ar tuo siekiama silpninti ir taip negausias profesines sąjungas?
Darbo kodekso priėmimo metu Seimo posėdžių salėje buvo garsiai nurodinėjama, kaip balsuoti frakcijų nariams, kas paniekina laisvo Seimo nario mandato principą.
Kelios dešimtys Seimo narių, buvusių Seime, nedalyvavo balsavime, gal jie nenorėjo paklusti frakcijų liepimui, o vadovavosi žinojimu, kad pritarti tokiam Darbo kodeksui negalima, kai kas net garsiai pasakydami, kad tai bus Lietuvos išvarymas iš Lietuvos.
Esu įsitikinusi užprogramuota būtinybe taisyti ką tik priimtą Darbo kodeksą. Abejotini ir kiti taip vadinamo Socialinio modelio įstatymo projektai. Įžvalgus ir teisingas prezidentės Dalios Grybauskaitės argumentas, kad „prieš rinkimus tokių sudėtingų reformų paketų nereikėtų priiminėti skubant, nes klaidų tikimybė yra didesnė negu naudingo rezultato“.
Teisingai pastebėjo ir Seimo narys Povilas Urbšys, kad po tokio Darbo kodekso priėmimo darbdaviams suteikiamos skandinaviškos, o darbuotojui – Afrikos šalių sąlygos, tad socialinio teisingumo sąvoka tampa nebevartotina.
Kyla klausimas, ar balsavusiems už šį Darbo kodeksą išties svarbus dirbantis žmogus?