Štai neseniai buvo vykdomas planinis įspėjamųjų sirenų patikrinimas bei gana kurioziškai atrodžiusios ir fiasko pasibaigusios „kelionės į geležinkelio stotį“, kuria neva buvo tikrinamas Vilniaus pasirengimas evakuotis. Žiniasklaidos priemonių rengta apklausa parodė, kad beveik pusė vilniečių sirenų negirdėjo. O tie, kuriems pasisekė ir jas girdėjo, ar žinotų, kaip elgtis realaus pavojaus akivaizdoje?
Vilniečiai gyvena tikrai nepaprastoje vietoje. Čia vos už kelių dešimčių kilometrų turime sieną su autokratiniu, agresyviu ir sunkiai prognozuojamu kaimynu, kuris pasistatė ir eksploatuoja nesaugią atominę elektrinę. Maža to, miestas išsidėstęs lygiame reljefe, kuris neabejotinai sukeltų daugybę iššūkių iškilus poreikiui fiziškai ginti miestą. Klaidinga būtų lygintis su užpultos Ukrainos miestų pozicine gynyba ar kitais pavyzdžiais, nes kiekvienu atveju situacija ir galimybės yra skirtingos. Minėti veiksniai lemia, kad miestas turi būti itin gerai pasirengęs pačioms įvairiausioms krizėms ir grėsmėms.
Viešojoje erdvėje dažniausiai diskutuojama apie slėptuvių ar priedangų trūkumą. Tačiau tai yra tik viena iš daugybės priemonių, naudojamų civilių gyvybių gelbėjimui. O net ir staiga atsiradus slėptuvėms, gyventojai pirmiausia turėtų žinoti ne tik kur laikinai pasislėpti, bet ir kaip tą vietą pasiekti.
Esant tikrai ekstremaliai situacijai, labai dažnai nebūna jokio kito pasirinkimo kaip civilių gyventojų evakuacija iš grėsmę jų sveikatai ir gyvybei keliančių zonų. Ir šis procesas tikrai nėra lagaminų susikrovimas ir judėjimas link oro uosto, stoties ar magistralės. Priešingai – civilių evakavimas yra sudėtingas, daug etapų, priemonių, koordinavimo ir žmogiškųjų išteklių reikalaujantis procesas, kurį rengia ir vykdo valdžia į pagalbą pasitelkdama ne tik įvairias valstybines tarnybas, bet ir išorės ekspertus. Atsakingi miestai tokioms situacijoms rimtai rengiasi, investuoja laiką ir resursus, kad nutikus nelaimei viskas veiktų kaip laikrodis, nes civilių gyventojų sveikatos ir gyvybių klausimas sprendžiasi ne savaitėmis, dienomis, o valandomis. O kaipgi šis klausimas sprendžiamas didžiausiame Lietuvos mieste?
Prie anksčiau minėtos ne itin palankios geopolitinės situacijos Vilnius turėtų spręsti ir su demografiniais veiksniais susijusius iššūkius. Štai vien Vilniuje registruotų gyventojų skaičius viršija 600 tūkstančių. Iš jų – daugiau nei 117 tūkstančių yra nepilnamečiai ir maždaug dar tiek pat – senjorai. Daliai gyventojų reikalinga individuali pagalba. Kalbame apie būtinybę prioriteto tvarka pasirūpinti ne mažiau kaip 300 tūkstančių vilniečių.
Tokie skaičiai yra milžiniški, o sostinė, tiesa sakant, kažin, ar susitvarkytų bent jau su trečdaliu. Reikalas tas, kad daugiau nei trisdešimt metų civilinė sauga niekam iš sostinės valdžios nerūpėjo: kas po nepriklausomybės skubėjo žemės sklypus dalytis, kas sau politinius dividendus rinkosi utopinėmis vizijomis, patyliukais parceliuodami Gedimino prospekto plyteles, o kas, prisidengdamas savo partnerės kurtomis architektūros taisyklėmis, mieste kūrė ištisą neskaidrumo sistemą, leidusią išskirtinę padėtį įgyti ir miestą padalyti tarp kelių itin valdžios pamiltų architektūros įmonių. Tad it pyrago gabalus sostinę besidalijusiems į valdžią patekusiems verslininkams tikrai mažai terūpėjo nedaug politinės ir finansinės grąžos galinti nešti civilinė sauga.
Neturime ne tik slėptuvių – mes neturime nieko. Mieste nėra nei planų, nei priemonių, nei noro ir vizijos, kaip spręsti minėtas problemas.
Evakuacija prasideda ne ištikus didžiulei avarijai ar priešui, net neperžengusiam sienų, pradėjus nepaliaujamai pilti artilerijai. Atsakinguose miestuose ji prasideda gerokai anksčiau – modeliuojant situacijas, planuojant ir nuolat praktikuojantis. Tai rimtas ir sudėtingas procesas, kuomet yra modeliuojami įvairiausi scenarijai ir jiems pritaikomi skirtingi veikimo algoritmai, kurių kiekvienam yra rengiamos atskiros pratybos. Ar mes galime kalbėti apie kokius nors situacijų modeliavimus, algoritmus, kai skambinant žurnalistams ir klausiant apie Vilniaus evakuacijos planus, ragelį pakėlęs ir už šį klausimą atsakingas Vilniaus savivaldybės tarnautojas neturi ką jiems pasakyti?
Kiek save pamenu, Vilniuje metai iš metų yra testuojamos sirenos ir lygiai tiek pat kartų yra konstatuojama, kad nemaža dalis vilniečių jų negirdi. O jei kiltų ekstremali situacija ir per stebuklą visos sirenos suveiktų ir žmonės jas išgirstų, ar jūs žinotumėte, kaip elgtis, kur eiti išgirdus šiuos perspėjimus? Ar esate tikri, kad ieškodami priedangos ar slėptuvės ją rastumėte? Beveik neturiu abejonių, kad didžioji dalis skaitytojų, o ir visų vilniečių atsakymų į šiuos klausimus neturi, nes iš miesto pusės nėra jokios informacijos, jokio švietimo šiais klausimais.
Ir jeigu sirenos suveiktų, jas išgirdęs nuovokus pilietis kažkokiu būdu pasiektų laikiną saugią vietą, jis iš jos anksčiau ar vėliau turės būti evakuotas. Tam reikalinga infrastruktūra ir logistinė grandinė. Kalbėdami apie šią dalį, prisiminkime susiaurintas, mažo pralaidumo centrinėje miesto dalyje esančias gatves, kurios kemšasi net ir ne piko metu, dideliems srautams nepritaikytus transporto mazgus ir iš miesto išvykti skirtus kelius, per mažą, net kasdienių miestiečių poreikių neatitinkantį viešojo transporto parką, kurio reikšmingą dalį sudaro iš privačių vežėjų perkamos pervežimo paslaugos.
Kalbant apie viešąjį transportą norisi šiek tiek stabtelti, nes būtent jis yra kritinis faktorius evakuojant didelius kiekius žmonių. Nepaisant galimų grėsmių, kurias itin mėgsta akcentuoti tiek Lietuvą, tiek ir Vilnių valdančios partijos, priimdamos politinius sprendimus Vilniaus mieste, jos į savo pačių pabrėžiamas potencialias grėsmes moja ranka.
Tuo metu, kai reikėtų persižiūrėti vizijas ir prioritetus, iš valdančiųjų ateina ir palaiminama idėja brangiai pasistatyti žaliojo vandenilio gamyklą, kuri, jei labai pasiseks, po daugelio metų galėtų šiuo kuru aprūpinti juo varomus autobusus, kurių galimybės realiai išvažiuoti į gatves yra labai miglotos. Negana to, kad miestas galėtų pirkti kartais pigesnius, talpius ir, svarbiausia, nedaug taršos sukuriančius naujos kartos autobusus, kuriuos gamintojai galėtų pristatyti labai greitai, yra rengiami konkursai privatiems vežėjams, numatant, kad nemaža dalis maršrutų būtų aptarnaujami su mažučiais ir labai brangiais elektriniais autobusais, kurių net užsakę ir pinigus sumokėję šiandien mes lauktume labai ilgai. Jeigu didelis, triašis autobusas gali sutalpinti daugybę žmonių ir kuru pasipildyti per dešimt minučių, tai kiek mažiausiai keliasdešimties kilometrų reisų reikės mažyčiam elektriniam autobusui, kad pervežtų tokį patį kiekį žmonių? O svarbiausias klausimas evakuacijos kontekste – kur ir kiek laiko tuos modernius autobusiukus reikėtų krauti?
Tad užuot išsprendusi net du klausimus – kasdienį keleivių pervežimą ir pasirengimą evakuoti didelį kiekį žmonių vienu metu – Vilniaus valdžia užsispyrusiai renkasi kitą kelią. Vietoje to, kad operatyviai atlieptų abu šiuos poreikius operatyviai plėsdama miesto viešojo transporto parką, toliau investuoja į itin brangius, o svarbiausia, nelabai efektyvius sprendimus.
Po daugiau nei per tris dešimtis metų trukusio apsileidimo problemos per dieną nesusitvarko. Tačiau nacionalinėje ir Vilniaus valdžioje esantiems konservatoriams ir laisviečiams vieną dieną reikėtų baigti gręžiotis į praeitį, atsakomybę už civilinę saugą mėtyti tarp jų pačių valdomų ministerijų bei savivaldybės ir pagaliau imtis sostinės problemas spręsti iš esmės. Spręsti, nepaisant to, kad šių problemų sprendimai nėra naudingi finansiškai ar politiškai. Laiko ši valdžia dar šiek tiek turi, bet jis prasmingas tik tuo atveju, jei jį naudosime atsakingai, pradėdami darbus nedelsiant ir teikdami prioritetą ne viešiesiems ryšiams, o miestui būtiniems darbams.