Nėra nuoširdesnio jausmo, kaip sveikinti jaunimą su studijų pabaiga. Nori nenori įsijauti į tą svaiginantį momentą, kai reikia spręsti – kuo nori būti? Kur toliau stoti? Ką daryti su savo brangiausiais jaunystės metais?
Pažiūrėjus iš istorinės perspektyvos, mes gyvename galimybių amžiuje. Dar niekada nebuvo tiek daug informacijos, lengvai visiems prieinamos internetu. Dar niekada nebuvo taip lengva svarstyti karjeros trajektoriją ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip anglai sako, „The world is your oyster“.
Tačiau tuo pačiu metu ateina ir nerimas. Ateitis atrodo kaip niekad sunkiai apibrėžiama. Technologinis virsmas keičia darbo rinką ir žmonių vaidmenį visuomenėje. Akivaizdu, kad įgūdžių, kurių šiandien reikia darbo rinkai, ateityje nebereikės, nes daug funkcijų perims kompiuterinė automatizacija ir dirbtinis intelektas.
Vis dėlto nutariau mintyse save pastatyti į studento vietą ir racionaliai savęs paklausti: jei reikėtų vėl iš naujo rinktis, kuo norėčiau būti?
Kaip šiandien atsimenu, kai 1999-ųjų metų vasarą atlaikiau dviejų savaičių egzaminų maratoną Oksforde, visi mano bendrakursiai svajojo apie darbą arba investiciniame banke, vadybos konsultacijos kompanijoje arba tarptautinėje advokatų kontoroje.
Goldman Sachs, McKinsey & Co ir Slaughter and May buvo geidžiamiausi darbdaviai Londone, Niujorke ar Honkonge – miestuose, kurie tuo metu dominavo pasaulio rinkas.
Per dvidešimt metų viskas pasikeitė. Dauguma tų, kurie laiko save „sėkmingais“, turi savo privačius verslus – dažniausiais susijusius su elektronine prekyba – ir gyvena Šanchajuje, San Paule arba Dubajuje.
Naujasis vertės kūrimo epicentras yra nebe miestai ar korporacijos, bet internete sukurtos vertės grandinės tarp žmonių, kurie buriasi į viršvalstybines bendruomenes. Čia yra tai, ką mes vadiname globalizacijos pasekmėmis. Žinios, kapitalas, technologijos ir žmonės gali judėti labai lengvai, labai greitai. Todėl, jei rūpi tik karjera ir pinigai, net neverta „rištis“ prie konkrečios jurisdikcijos. Reikia gerai valdyti anglų kalbą, mokėti programuoti ir greitai susigaudyti naujose technologijose, suprasti, kas diktuoja tas naujas madas.
Ateities karjeros saugumas tikrai nepriklausys nuo to, kad turi siaurą specialybę ar kad atsiduodi vienai kompanijai ar darbdaviui. Didžiausią pridėtinę vertę kurs tie, kas gebės samprotauti, staigiai reaguoti, interpretuoti žinias ir nuolatos mokytis.
Geriausiai šitame „globaliame kaime“ (angl. global village) jausis lankstūs darbuotojai (flexi-workers) arba startuoliai, kurie greitai atpažįsta naujas galimybes vertės grandinės plėtroje ir moka jomis pasinaudoti.
Visiškai akivaizdu, kad tie ekonomikos sektoriai ir specialybės, kuriuos paveldėjome iš XX amžiaus, pasikeis kardinaliai.
Ateityje mes daugiau nebekalbėsime apie „žemės ūkį“ – bet veikiausiai apie „maisto ir sveikatos ekonomiką“. Mes nebekalbėsime apie statybas, elektros ir interneto komunikacijas, šildymo tiekimą ar internetą namams kaip apie atskiras veiklos sritis. Greičiausiai atsiras integruotų infrastruktūros sprendimų tiekėjai, kurie siūlys decentralizuotą ir autonominę įrangą namams, kurią kaip vartotojai valdysime per savo išmanųjį telefoną.
Sveikatos ir maisto paslaugų tiekėjai taip pat integruosis. Automobiliai taps mobilios informacijos centrais, kurie priklausys bendruomenei ir atliks daugybę naujų funkcijų, apie kurias mes dabar net negalime pasvajoti.
Aš asmeniškai norėčiau investuoti savo laiką į gyvybės mokslus. Tai sankryža tarp maisto ir sveikatos, kuri yra be galo daug žadanti artimiausią dvidešimtmetį, kai visos sveikatos ir maisto paslaugos bus orientuotos ne į masinį vartojimą, o į individualų žmogų.
Visur bendras vardiklis yra programinė įranga (software) ir dirbtinis intelektas. Todėl visiškai suprantu „tiksliukus“, kurie visi kaip susitarę dabar nesvarsto nieko daugiau, kaip tik studijuoti programavimą. Trumpalaikėje distancijoje jie turi didelį pranašumą, be abejo, nė vienas neliks be darbo.
Tas pats galioja „tiksliukams“, kuriuos dažniausiai tėvai nukreipia į sveikatos mokslus. Ten visada, visais laikais bus daug darbo ir pajamų. Nes žmonės XXI amžiuje nori gyventi ilgiau, sveikiau, o turėdami daugiau pinigų, daugiau jų išleis sveikatos priežiūrai.
Tačiau yra gerų naujienų ir humanitarams, kurie neskuba savęs per daug pririšti prie vyraujančių technologinių tendencijų, ir socialinių mokslų atstovams.
Kaip ir visais laikais, svarbiausia savybė bus gebėjimas spręsti visuomenei rūpimus klausimus. Kas turi atsakyti už klaidas, kurias galimai darys robotai? Tam išsiaiškinti reikės ypatingai plačiai mąstančių teisininkų ir humanitarų, kurie supranta etikos ir moralės problemas.
Kai robotai už mus atliks nuobodžius darbus, liks daug laiko apmąstymams ir savo tapatybės suvokimui. Tam reikės gerų filosofų, istorikų, geografų, komunikacijos specialistų ir, žinoma, menininkų – kurie dabar yra labiausiai neįvertinta visuomenės dalis.
Mokėjimas „išbristi“ iš „Facebooko“ ir „Instagramo“ atgal į tikrovę ir jautriai bendrauti, užjausti ir suprasti kito žmogaus skausmą bus labai didelė vertybė. Didelės galimybės atsiranda psichologams, socialinių mokslų specialistams, kurie padės visuomenei ieškoti sanglaudos, mažinti socialinę įtampą dėl socialinės ir ekonominės nelygybės, kurią technologijos neabejotinai toliau skatins.
Laimės tie, kurie bus pokyčių smaigalyje, mokės vertinti situacijas kritiškai ir atskirti tiesą nuo dezinformacijos. Bandymų manipuliuoti mūsų apsisprendimais vis daugės.
Prieš tai geriausias vaistas yra pats gyvenimas ir noras jį pažinti.
Todėl dar svarbiau nei teisingai pasirinkti yra kas kita – siūlau neskubėti ir paprasčiausiai išmokti džiaugtis gyvenimu, jaunyste. Mūsų visų laukia labai įdomi ateitis. Galiu prisiekti, ji bus visai kitokia nei mes įsivaizduojame.
CARPE DIEM.