Tauragiškiai jau įprato, kad taip yra ir turi būti. Kaip gali likti toks absurdas, kad grįžęs namo neturi, kur automobilio pastatyti. O štai Klaipėdos, Kauno, Vilniaus gyventojai su šia kasdienybe susitaikė. Pasakysiu tiesiai, žemaitiškai: gėda nesusitvarkyti savo kiemo!
Tauragiškiai ir jiems atstovaujantys rajono politikai greitai įvertino, kad susiduria su didele problema – daugiabučių namų kvartalai suprojektuoti dar tarybiniais laikais ir buvo pritaikyti mažam automobilių skaičiui.
Anuomet iš tikrųjų vos kelios šeimos daugiabutyje turėdavo automobilius. Tai ir vietų stovėjimo aikštelėje paprastai būdavo įrengtos vos kelios, kokios 5–8. Ir tos pačios išgriuvusios, apleistos, automobiliai kiemuose buvo laužomi išmuštose duobėse.
Dabar, kai kiekvienai šeimai automobilis ar net pora pasidarė kasdienė būtinybė, prie daugiabučio nebeliko, kur statyti. Negana to, užstatomos mikrorajonų gatvės, įvažiavimai į kiemus.
Didžiausia bėda, kai prie namo reikia privažiuoti specialiems automobiliams – gaisrinėms, gelbėtojams, greitosios pagalbos, policijos ar šiukšlių išvežimo.
Būdavo ne tik nepatogumų, kartais tokiais atvejais kildavo žmonių gyvybės ar mirties klausimas.
Taip tęstis negalėjo. Būdamas rajono meru, pasiūliau Tauragės rajono tarybai planą, kaip spręsti automobilių parkavimo ir įvažiavimų problemas žaliųjų zonų sąskaita.
Buvo parengtas projektas, kaip mikrorajonuose padidinti, paplatinti važiuojamąsias gatves, nes jos buvo labai siauros. Prie daugiabučių gyvenamųjų namų suplanavome įrengti naujas parkavimo vietas. Iš viso mieste buvo įrengta daugiau kaip 500 naujų automobilių parkavimo vietų.
Po truputį buvo sutvarkyti trys Tauragės mikrorajonų keliai ir kiemai. Kartu vyko ir kai kurių namų renovacija. Renovuoto namo vertė kitokia, kai ne tik sienos apšiltintos, bet ir įrengtas erdvus kiemas, įvažiavimai į jį.
Dažniausias į Tauragę atvykusių svečių klausimas: „Iš kur gavote pinigų?“ Negavome. Kiekvienais metais šiems darbams skirdavome ir tebeskiriame po tam tikrą sumą, biudžete numatome atskirą eilutę.
Iš pradžių biudžetą su tokiais užmojais subalansuoti buvo sunkoka, teko ir pasiskolinti. Antraip, darbai užsitęstų dešimtmečius. Vis dėlto nei iš valstybės biudžeto, nei iš Europos Sąjungos, kaip daug kas įsivaizduoja, investicijų nebuvo.
Tauragės biudžeto, vadinasi, visų gyventojų, mokėjusių mokesčius, sąskaita buvo sutvarkyti tų pačių gyventojų kiemai, įvažiavimai, keliai.
Kiemų ir aikštynų platinimo ir įrenginėjimo darbus pradėjome 2011-ais metais ir baigėme 2014 metais. Per tuos metus buvo platinami įvažiavimai prie daugiabučių, dėl saugumo išvažiavimų sankryžos buvo perdarytos į žiedus.
Buvo sutvarkyti ir visi privažiavimai prie visuomeninių pastatų. Iš viso Tauragei kiemų ir kelių sutvarkymas kainavo 9 su puse milijono litų. Tačiau niekas nepriekaištauja, kad pinigai išleisti vėjais. Naudą, patogumą pajuto kiekvienas gyventojas. Kai kur darbai dar tęsiami ir šiais metais.
Šiandien tauragiškiai jau pamiršo neįvažiuojamų kiemų problemas. Jas primena tik nustembantys, į svečius atvykę kitų miestų gyventojai. Paradoksalu, bet Lietuvoje, net mažėjant gyventojų skaičiui, automobilių kiemuose daugėja.
Tačiau prie Tauragės daugiabučių kiekvienas vairuotojas ramus, nes turi, kur pastatyti savo mašiną.
Tauragiškiams niekur nereikia mokėti už automobilių parkavimą, įvažiavimą ar panašių mokesčių. Nors buvo investuotos nemažos lėšos, tačiau jos – mūsų gyventojų pinigai.
Jie buvo panaudoti žmonių patogumui ir antrą kartą neketinama iš jų reikalauti mokesčių. Tauragė įrodė, kad užsispyrus savo kiemą įmanoma sutvarkyti. Net tarybinių laikų palikimą – automobilių parkavimo aikšteles.