Ilgai tai darė neveiksmingai. Mat STAIGA paaiškėjo, kad tam postui tinkamų politikų Latvijoje praktiškai nėra. Sunkiasvorių, kurie turėtų politinės vadybos gebėjimų, kurie, nedarydami gėdos šaliai, galėtų ją reprezentuoti tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.
Valdžios žmonių, parlamentarų braliukai, aišku, turi, bet tą šalį kamuoja SOLIDŽIŲ, asmenybių badas. Tokių asmenybių, kurios ne tik norėtų, bet ir galėtų būti autoritetingu vyriausybės vadovu. Latvijoje, praėjus ketvirčiui amžiaus po valstybingumo atgavimo, paaiškėjo, kad norinčių yra, tačiau galinčių beveik nelikę. Tai man patvirtino ir šnekinti Latvijos politikai.
Kai kurie latvių analitikai tai vadina POLITINĖS SISTEMOS KRIZE. Ir iš tiesų – jeigu politinė sistema „neatgamina“, „nereproduktuoja“ pakankamo kiekio tikrų valstybininkų, tikrų lyderių, galima spėti joje vyraujant YDINGOS ATRANKOS režimams. Tiems režimams veikiant „į viršų“ kyla ne geriausi (kompetencijos, moralės ir kultūros prasme), o vidutinybės ir „blogiukai“.
Šiems ydingos atrankos režimams veikiant, po kurio laiko paaiškėja, kad „viršuje“ talentingų, moraliai tvirtų, autoritetingų žmonių, kurie geba deramai ginti bendrąjį gėrį, beveik nelikę. Tikrų politinių vadovų labai trūksta, nes atgimimo laikotarpiu atsiradę šiokie tokie, bent pakenčiamo lygio, žmogiški ištekliai išseko, o nauji nebuvo sukurti. Todėl premjero postas pas braliukus ir buvo ilgai neužimtas. Ir nusivylimo politika, apatijos pas mūsų kaimynus padaugėjo su visomis iš to plaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis.
Pradėjau nuo braliukų todėl, kad skaitydamas apie latvišką kankynę ieškant naujo premjero suvokiau paralelę tarp jų ir mūsų padėties. Tada ir pamaniau – Lietuvos padėtis šiuo požiūriu ne ką geresnė.
Pamenat, kaip viena linksmuolių grupė įsiveržė į Seimą? Tuomet kita, laisvėje likusi juokintojų grupė tyčiojosi iš pirmųjų pasakodami humoristines istorijas apie tai, kaip politikais tapę jų kolegos gaudo atsitiktinius žmones Gedimino prospekte, siūlydami pastariesiems užimti ministrų postus. Linksmi ir išradingi politikos naujagimiai tiesiog neturėjo žmonių, galinčių užsiimti REALIA politika, užimti postus vykdomojoje valdžioje ir veiksmingai atlikti jos funkcijas.
Tam reikalingi politiniai valstybininkai, rimti vadybininkai. O politiniai gebėjimai įgyjami kaupiant žinias, politinę patirtį, vadovavimo įgūdžius bei gebėjimą veiksmingai ginti viešąjį interesą, atsispirti privačių grupių spaudimui bei pagundoms.
Drįstu teigti, jog aštrus tokių politinių autoritetų stygius mūsų šalyje jaučiamas jau dabar. Ir jis aštrėja. Ne tik Latvijoje, bet ir Lietuvoje politinėje klasėje darosi vis sunkiau surasti žmones, kurie tiktų aukštiems Vyriausybės narių, Seimo vadovų ir panašiems postams.
Ta tendencija stiprėja ne todėl, kad Lietuvoje apskritai nėra gabių, išsilavinusių, padorių žmonių. Tai vyksta dėl to, kad duomenis politikai turintys žmonės vengia politikos arba jie būna „nepastebėti“ tikrų rinkikų. Turiu galvoje mūsų „istablišmentą“, lietuviškai – diduomenę, t.y. partijų viršūnėles, žiniasklaidą, politologus, sociologus ir t.t.
Būdami racionalūs tokie piliečiai mato, kad yra traiškomi ne tiek plačia prasme korumpuoti individai (pabandykime prisiminti bent keletą teisiškai įvertintų aukštosios korupcijos atvejų), kiek žmonės, kurie neįtinka dominuojančioms šalyje grupuotėms. Šioms grupuotėms nuoširdus patriotas, tikras valstybininkas yra kliuvinys, nes gindamas viešą interesą jis bando pažaboti privačius tų grupinių darinių interesus. Todėl prieš jį taikomos juodosios purvo drabstymo technologijos ir net teisinio susidorojimo metodai. Pats tai esu ne kartą patyręs.
Manau, verta turėti omenyje dar vieną nuo politikos garbius žmones atgrasantį veiksnį. Tai totalus politikos, valstybės apskritai, valdžios vaidmens nesuvokimas ir vos ne absoliutus valstybės ir valdžios demonizavimas. Jis kyla iš pasaulėžiūrinio tamsumo ir liberalios ideologijos. Ir tamsūs žmonės, ir liberalai mano, kad valstybė yra beveik totalus blogis ir kad VISI politikai, kaip ir valdininkai, yra absoliučiai korumpuoti.
Tamsuolius ir liberalus jungia tai, kad nei vieni, nei kiti nesuvokia bendrojo gėrio sąvokos ir kaip ideologiniai robotai kalba ir veikia manydami, jog žmogus (kur jis bebūtų – politikoje, moksle ar mene) vadovaujasi tik privačios, individualios naudos motyvu. Nes bendra nauda jiems yra terra incognita. Vadovaujantis tamsybininkų ir liberalų logika išeitų, kad visi žmonės, taip pat ir politikai, siekia naudos tik sau. Kitaip sakant, kad visuomenėje egzistuoja tik egoizmas, bet joje nėra vietos altruizmui, patriotizmui.
Dominuojant tokiai mąstysenai veikia savipildės pranašystės ir ydingos atrankos režimai. Todėl valdžios ligos yra tapusios politinės tikrovės dalimi – turime daug valdžios žmonių, kurie nelinkę ginti nacionalinių interesų ir nemokančių to daryti. Nors valstybė pagal apibrėžimą turi būti viešojo gėrio (gerų įstatymų, viešosios tvarkos, nacionalinio saugumo, demokratijos ir pan.) kūrėja, ji vis didesniu mastu ima reproduktuoti VIEŠĄJĮ BLOGĮ (blogus įstatymus, neteisybę, betvarkę ir t.t). Nemažu laipsniu dėl to, kad valdžios žmonės turi ribotus gebėjimus kurti bendrąjį gėrį, dėl nesupratimo ar piktos valios.
Turime pripažinti – tokiomis sąlygomis tikras, viešąjį interesą suprantantis ir jį ginantis politikas tampa kitų valdžios žmonių, žiniasklaidos ir net, kaip minėta, teisėsaugos taikiniu. Taip taip, deja, teisėsauga ne tik gaudo vagis, mušeikas ir t.t., bet ir, esant politiniam užsakymui ar kitokiam spaudimui, imasi susidorojimo veiksmų su bendrąjį gėrį kuriančiais ir ginančiais žmonėmis.
Pastarieji toli gražu ne visada atsilaiko ir pasitraukia iš viešojo gyvenimo. Kaip, tarkim, Justinas Marcinkevičius. Likę valdžioje mokosi „nekovoti su vėjo malūnais“. O potencialūs politiniai lyderiai neina į politiką. Pasekmė – galingas ydingos atrankos ratas. Pastarasis besisukdamas iš politikos išbloškia geruosius, moko abejojančius ir užkerta kelią naujiems viešojo intereso gynėjams. Sukantis šiam ydingam ratui, politinė sistema vis labiau degraduoja, valstybė, kaip bendro gėrio kūrėja, nyksta. Pasekmė – mūsų gyvenimo kokybės smukimas.
Kartkartėmis kai kas, tarkim Rimvydas Valatka, stebisi, kad šalyje trūksta tvirtų politinių lyderių. Ir dėl to nelengva suformuoti kompetentingą ministrų kabinetą, Seimo komitetus ir net surasti adekvačius kandidatus į šalies vadovo postą.
Dėl tokios padėties kai kurie viešosios nuomonės formuotojai kaltina tik politines partijas, joms nesugebant iškelti į lyderius stiprių politikų. Iš dalies tas priekaištas yra teisingas. Kita vertus, vyraujant ydingai atrankai į valdžią atsakomybę turi prisiimti visas lietuviškas „isteblišmentas“, nes jis tame procese dalyvauja. Juk realiai jis parenka tuos, iš kurių vėliau renkasi eiliniai rinkėjai. Tik tuomet, jei visi realią galią turintys – verslas, žiniasklaida, politologai, sociologai ir t.t. – suvoks, kas yra valstybė, bus atsakingi už bendrojo gėrio kūrimą Lietuvoje, mūsų politinė klasė tvirtės. Ir negrės mums dabar visai realus lyderių badas arba kitaip – politinė Sachara.
P.S. Šis tekstas buvo parašytas prieš keletą savaičių ir turi mažai ką bendro su autoriaus „ėjimo į ministrus“ istorija.