Vienoje pusėje yra senojo tipo nacionalistai, kurie vis dar tiki XIX-ojo amžiaus tautų suvereniteto idėja ir galvoja, kad net šiuolaikiniais globalizacijos laikais tik nacionalinės valstybės gali tinkamai spręsti aktualiausias valstybių problemas. Kitoje pusėje, anot P. Coxo, galima rasti senojo „kirpimo“ federalistus, kurie galvoja, kad nacionalinės valstybės yra politinė atgyvena ir kad pats metas sukurti naują supervalstybę Europoje.
Europarlamentarą Rolandą Paksą, be abejonių, galima priskirti pirmajai stovyklai. Apskritai euroskeptikų Europos Parlamente šiandien netrūksta. Garsūs šūksniai girdimi ir iš Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos atstovų, kurie žinomi kaip aršūs kovotojai už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Išaukštindamas tautinę nepriklausomybę R. Paksas visai neseniai rašė, kad privalu „atmesti bet kokius pasiūlymus atsisakyti tautinio identiteto”, kad „Europa neturi ateities be nacionalinių valstybių“.
Su R. Paksu, viena vertus, galima sutikti. Mano įsitikinimu, būtų klaidinga, nepriimtina ir netgi pavojinga galvoti, kad nacionalinės valstybės jau yra atgyvenusios ir niekam nereikalingos. Kaip savo kalboje Seime pastebėjo P. Coxas, nacionalinės valstybės vis dar išlieka pagrindinės kultūrinio, istorinio, politinio ir konstitucinio paveldo saugotojos – tai yra pagrindinis tapatybę mobilizuojantis faktorius. Sėkminga Europos Sąjungos ateitis bus įmanoma tik tada, kai ES plėtosis harmoningai su nacionalinėmis valstybėmis.
Bet to negana. Tarp anksčiau minėtų kraštutinumų turėtume rasti vidurio kelią, kuriuo toliau žengtų visa Europos Sąjunga. Šiandien mūsų tikslas – užčiuopti pusiausvyrą tarp siekio išsaugoti ir puoselėti nacionalinę valstybę (tautinę Europos šalių tapatybę) bei noro sukurti tokią valdymo struktūrą, kuri leistų įveikti valstybių ribas peržengiančius politinius, ekonominius ir saugumo iššūkius.
XXI amžiuje Europos valstybės pavieniui yra pasmerktos būti nustumtos į globalių ekonominių ir politinių procesų paraštes. Pastarųjų metų finansų krizė parodė, kad pusiau iškepta ekonominė ir pinigų sąjunga nėra pajėgi tinkamai reaguoti į staigų šoką. Todėl iš esmės turime šias alternatyvas: arba išbaigti šią sąjungą, suteikiant jai reikiamas valdymo priemones, arba grįžti prie nacionalinių valiutų, nacionalinio reguliavimo ir pasidalinti į skirtingas 28 rinkas Europoje.
Žvelgiant iš Lietuvos pozicijų, akivaizdu, kad ES struktūrinė parama ir galimybė mūsų verslui be suvaržymų naudotis milžiniškos rinkos privalumais šiandien lemia pažangą, užtikrina gerovę. Galimybės būtų tik dar didesnės, jei pabaigtume vieningos Europos rinkos kūrimą, ypač paslaugų ir energetikos sektoriuje. Ginant ekonominius interesus už Lietuvos ribų, būsime stiprūs tik tada, kai už mūsų nugaros stovės stipri ir ryžtingai veikianti Europos Sąjunga.
Kita vertus, turime suvokti, kad bet kuri sėkminga politinė bendruomenė moderniame amžiuje gali būti kildinama tik iš žmonių – kaip iš suvereno. Todėl gilesnę integraciją Europoje kartu turi lydėti didesnis Europos piliečių įtraukimas į valdymo procesus.
Todėl palaikau siekį, kad tiesiogiai rinkėjams atskaitingi būtų ne tik Europos Parlamento nariai, bet ir kitos ES institucijos. Kodėl rinkėjams tiesiogiai negalėtų atsiskaityti, pavyzdžiui, Europos Komisijos vadovai? Artėjantys rinkimai į Europos Parlamentą 2014 m. gegužę jau bus kitokie – politinės partijos kels savo kandidatus į aukščiausius ES postus. Ir tai tik pradžia.
Visos Europos integracijos varomoji jėga, be abejonių, yra nacionalinės valstybės. Nacionaliniai parlamentai, veikdami išvien su Europos Parlamentu, galėtų būti labiau įtraukiami į sprendimų priėmimą ir kontrolę ES lygmeniu.
Taigi – būkime racionalūs, raskime vidurio kelią tarp išsiskaidžiusių nacionalinių valstybių ir Europos supervalstybės idėjos. Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso tai yra įvardijęs kaip „nacionalinių valstybių federaciją“. Tai sąjunga, kurioje Europos valstybės išlaiko tautinį savitumą ir tuo pačiu bendrai kuria Europos politinį solidarumą, vienybę bei ekonominę gerovę.