Nors Prezidentas ir pabrėžia būtinybę susitarti skirtingoms visuomenės grupėms ir politinėms jėgoms, visiškai nenuostabu, kad vieni pirmųjų jo pasiūlymų yra būtent tose srityse, kuriose valdantieji, neva norėdami padaryti kaip geriau, padarė kaip visada.
Bandydami kelti ir nešti socialinės atskirties mažinimo vėliavą, jie nei patys sugebėjo ją tvirtai sugraibyti, nei savo balsų dauguma prie jos prileido opoziciją. Belieka tik džiaugtis, kad Prezidentas, matydamas tokį jų negebėjimą imtis reikalingų korekcijų, tą daro pats.
Iškart krenta į akis skirtinga Prezidento ir valdančiųjų metodika. Pastarieji žadėdavo milijardus milijonams, o juos ištraukti žadėdavo iš niekad neišsenkančių, bet nelabai apčiuopiamų šešėlio ir ekonomikos augimo. Prezidento pasiūlymai yra kur kas labiau subalansuoti ir priemonės, skirtos pagelbėti mažiau uždirbantiems, yra atsveriamos didesnio pajamų surinkimo. Pasiūlymai yra fiskališkai neutralūs valstybės biudžetų atžvilgiu ir tai yra naujos kokybės ženklas.
Kur kas daugiau balanso į valstybės finansus po negrabių valdančiųjų reformų turėtų atnešti vienodėjantis darbo santykių ir daugiausiai uždirbančių pagal individualią veiklą apmokestinimas, mokesčiai dividendams ir kapitalo prieaugiams. Skausmingiausia žemės ūkio oligarchų valdomiems valdantiesiems, be abejo, bus ūkininkų lengvatų dyzeliniam kurui mažinimas. Bus įdomu stebėti, ar opozicijos bandymus stabdyti oligarchų savivalę ir ES pinigų įsisavinimą tildę valdantieji rodys tokius pačius kaprizus prieš naująjį Prezidentą.
Tačiau svarbu yra dėl didelio pagreičio nenuvažiuoti per toli ir lyginant svietą neatgaivinti Markso šmėklos. Nes bandymai visus priverstinai padaryti finansiškai lygiais niekada gerai nesibaigia. Galbūt reikėtų atidžiau pažvelgti į kapitalo mokesčių didinimą ir į mažiausiai uždirbantiesiems skirtų pagelbėti priemonių keitimą. Ir visiems sutarti dėl tokių sprendimų, kurie ne tik leistų imtis reikalingų reformų, bet ir užtikrintų jų veiksmingumą.
Turime siekti sąžiningai pasidalinti finansinę atsakomybę savo valstybėje, bet ir saugotis tokios lygiavos, kuri paskatintų kapitalą bėgti iš Lietuvos bei mažintų darbštaus žmogaus iniciatyvą kurti ir stengtis.