Mūsų valstybės sukūrimo ir atkūrimų pagrindas – tautinis išskirtinumas. Esame lietuviai, per amžius saugoję savo kalbą, raštą, kultūrą, istoriją. 1990-aisiais siekiant Nepriklausomybės lietuvybės idėja pranoko samprotavimus apie rinkos ekonomikos, bankininkystės, privačios nuosavybės ar vietos savivaldos klausimus. Nors šios problemos valstybę pačios pasivijo ir tapo neišvengiamai reikšmingomis, etninis išskirtinumas ir jo atsinaujinimas pilietinėje Tautoje liko esminis.
Tokiu pagrindu veikiančioje valstybėje demografinės politikos (migracijos srautai, gimstamumo, gyventojų prieaugio rodikliai) svarba tiesiogiai priklauso nuo jos gyventojų ir piliečių skaičiaus. Šias sąvokas verta išskirti, kadangi ne visi šalies gyventojai yra piliečiai ir atvirkščiai – ne visi piliečiai gyvena jos teritorijoje. Lietuvos atveju (~ 3,2 mln. gyventojų, ~0,5 mln. piliečių užsienyje) demografinė politika šiandien yra jos kaip etniniu pagrindu veikiančios valstybės gyvenimo arba mirties reikalas.
Lietuvos demografiniai ypatumai
Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis, Lietuva vien per 2010–2011 m. neteko ~140 tūkstančių deklaruotų gyventojų (žr. čia). Kitaip tariant, Lietuvoje neliko Panevėžio ir Marijampolės miestų. Neužmirškime, jog statistika nemato išvykusiųjų ne pagal biurokratinius kelius. Todėl tikrasis pasitraukusių tautiečių skaičius neabejotinai didesnis.
Vis dėlto, ryškiausiai kritinę padėtį atspindi rūšiniai duomenys, pvz. Lietuvos moterų skaičius amžiaus grupėse ir jų motinystės galimybės. Štai mergaičių nuo 5 iki 9 m. grupėje yra ~71000, o moterų nuo 45 iki 49 m. - ~131000. Beveik dvigubas skirtumas dar didės, kadangi minėtas mergaičių skaičius dėl mirtingumo ir emigracijos priežasčių po keliolikos metų sumažės.
Neskaičiuojant dar niūresnės vyrų amžiaus grupių statistikos, Lietuvos visuomenės mažėjimo ir senėjimo situaciją geriausiai apibūdina to paties LR Statistikos departamento vadovų dar 2006 m. išsakyta mintimi: „vidutinis išvykstantis Lietuvos gyventojas yra jaunas, 20–29 metų, turintis vidurinį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, darbingas asmuo“. Ši mintis taikytina ir vėlesniais metais emigravusiems žmonėms.
Tautos išlikimo galimybės
Sutinkant aukščiau minėta nuomone ir statistiniais duomenimis, Lietuvos visuomenės atgimimas demografine prasme yra ypač sudėtingas. LR Statistikos departamentas nesudaro gyventojų skaičiaus kitimo prognozių. Tačiau apytiksliai jas galima pateikti, atsižvelgiant į ilgalaikius visuomenės gimstamumo, mirtingumo, migracijos rodiklius.
Pagal juos galima atlikti nesudėtingus skaičiavimus. Stabilus Lietuvos gyventojų skaičius artimiausiais dešimtmečiais išliks su sąlyga, jog į valstybę atvyks daugiau žmonių nei ją paliks, o būsimos Lietuvos šeimos turės susilaukti mažiausiai 3-4 vaikų. Viliantis Lietuvos gyventojų gausėjimo, visos Lietuvos būsimos šeimos 2012 – 2030 m. turėtų susilaukti 4-5 ilgaamžių vaikų.
Deja, tokie teoriniai skaičiavimai vargu gali būti įgyvendinti tikrovėje. Sunku suvokti, kaip artimiausiu metu turėtų pagerėti žmonių pragyvenimo lygis, motinystės ar tėvystės garantijos, jog būtų pasiekti smetoninės Lietuvos gimstamumo rodikliai. Tikėtina, jog daugiavaikėmis šeimomis valstybę gausins atvykėliai iš Afrikos ar Azijos valstybių, tačiau ši galimybė vargu ar padės tai lietuvybei, kuri savo valstybinį būvį grindžia etniniu išskirtinumu.
Kita ilgalaikė Lietuvos visuomenės išsaugojimo perspektyva – jos išeivija. Turime suprasti, jog iš valstybės pasitraukė ne tik 400 ar 500 tūkstančių lietuvių, bet ir mažiausiai milijonas jų būsimų palikuonių. Todėl negalime leisti sau prabangos, anot Vytauto Bogušio, juos visam laikui ištremti iš Lietuvos valstybės (dviguba pilietybė) ir visuomenės (lietuviškasis pagrindas).
Lietuvoje pasilikusiųjų lietuvių teisė smerkti tautiečius, pasirinkusius gyvenimą svetur suprantama. Tačiau bendras mūsų ir pirmiausiai valstybės politinių jėgų tikslas – ne teisti, o susigrąžinti išeivius. Be jų lietuvių tautos atgimimas yra neįmanomas.