Morgana Danielė. Sveikatos apsaugos reforma – stringa dar neprasidėjusi

Tačiau panašu, kad kai kurių politikų pažadai visgi nieko verti – steigiami bendruomenės sveikatos centrai įpareigoja privačias gydymo įstaigas bendradarbiauti, tačiau kalbėtis apie tai su jomis, kaip tas „bendradarbiavimas“ vyks, nebemato poreikio.

Kuriamų bendruomenės sveikatos priežiūros centrų tikslas – visų savivaldybėse esančių įstaigų pastangomis užtikrinti kuo geresnę sveikatos apsaugą jos gyventojams. Vykstant sklandžiam bendradarbiavimui, paciento gydymas ir jam teikiamos paslaugos būtų nuoseklios, pacientas nebebūtų siuntinėjamas pirmyn-atgal, atliekami tyrimai nesidubliuotų, kiekvieną paslaugą teiktų geriausią kokybę galinti užtikrinti įstaiga, būtų taupomas tiek paties žmogaus, tiek visų dirbančių specialistų laikas.

Tačiau ar galime užtikrinti šią viziją, jei pati jos nešėja, Sveikatos apsaugos ministerija, klumpa jau pirmajame šio bendradarbiavimo žingsnyje – aptarti, suderinti ir detaliai numatyti visas įstaigų, kurios jungtųsi prie šių centrų, bendro darbo sąlygas, atsakomybes bei principus?

Šiandien vis labiau atrodo, kad užuot vadovavusis savo pačios išsikelta pamatine reformos vertybe – tuo pačiu bendradarbiavimu – ministerija visgi tikisi privačią mediciną čia atvaryti vėzdu – kertant per įstaigos ir paciento kišenę. Jei nesutikusioms tokiomis neapibrėžtomis sąlygomis bendradarbiauti privačioms įstaigoms nebūtų suteikta galimybė sudaryti sutartis su ligonių kasomis, dabartinės šeimos medicinos centruose ir kitose tokiose įstaigose besigydantys žmonės gautų rinktis – arba grįžti į „valdišką“ įstaigą, arba mokėti viską ir pilnai tik iš savo kišenės.

Pervaromų į „valdišką“ tinklą žmonių krūvio neatlaikytų pats sveikatos paslaugų tinklas, o ilgos eilės, kurias taip žadama trumpinti, tik dar labiau pailgėtų. Privačios medicinos galimybės aptarnauti pacientus pakibtų ant plauko – kiek Lietuvos piliečių išgalėtų susimokėti visą kainą už suteiktas paslaugas? Tikiu, kad tokia vizija nėra patraukli niekam.

Laiko dar yra – Sveikatos apsaugos ministrui stabdyti savo įsakymo įsigaliojimą, sėstis prie bendro stalo ir imtis bendradarbiavimo lyderystės susitarti dėl bendruomenės sveikatos centrų darbo nuostatų. Juolab, kad paties ministro įgalioti žmonės tokį pažadą yra davę ir jį girdėjo ne mano vienos, bet ir kitų politikų bei medicinos atstovų ausys – įstatyme apibrėžiamas bendradarbiavimo principas, poįstatyminiuose aktuose bus glaudžiai dirbama su medicinos atstovais ir visos detalės išdiskutuotos, nugludintos bei suguldytos į sutartis.

Todėl, nepaisant kylančių reformos įgyvendinimo iššūkių, tikiu, kad ši koalicija gali užtikrinti sveikatos reformos sklandų įgyvendinimą. Jei tik iš tiesų Sveikatos apsaugos ministerija pradės bendradarbiauti ir laikytis pažadų.