Morgana Danielė. Nutylėtos tragiškos moterų istorijos – kai bėgti nebelieka kur

Bylos, kuriose tarptautinių skyrybų atveju sprendžiami vaikų likimai, yra itin sudėtingos, sunkios, aukštą įtampą keliančios, sukeliančios net tarptautinius skandalus. Jos taip pat reikalauja kruopštaus darbo ir itin principingo teismo dėmesio visoms aplinkybėms: smurto atvejams, geriausių vaiko interesų užtikrinimui, Lietuvos piliečių – motinų ir jų vaikų – teisių atstovavimui. Ir net dedant visas pastangas, jos gali būti pralaimėtos, tokių, net labai garsių, atvejų Lietuva jau yra turėjusi. Tačiau ar tai reiškia, kad dabar tokių bylų ir principingo teisių gynimo turime vengti?

Hagos konvencija numato, kad vaikų išvežimas iš šalies be tėvo leidimo yra prilyginamas pagrobimui. Hagos konvencija yra skylėta – joje tinkamai neaptariamas smurto klausimas, neužtikrinamas jautrumas smurto atvejų specifikai. Todėl šiandien maždaug trys ketvirtadaliai bylų pagal Hagos konvenciją yra prieš moteris, kurios bėga nuo sutuoktinio smurto, kartu su vaikais grįždamos į savo šalį. Taip, kaip Inga grįžo į Lietuvą.

Trys ketvirtadaliai! Tai yra didžioji dauguma – tokie yra Jungtinių Tautų (JT) specialiojo pasiuntinio smurto prieš moteris ir mergaites klausimais ataskaitoje teikiami duomenys. Tačiau, kaip pastebima Jungtinių Tautų ataskaitoje, teismai vengia nagrinėti smurto atvejus kaip priežastį nevykdyti Hagos konvencijos nuostatos grąžinti vaikus tėvui. Kodėl? Dėl tų pačių jau išvardytų priežasčių: klausimo jautrumo ir sudėtingumo, kruopštaus darbo, principingos pozicijos, ginant savo piliečių teises. Tai reikalauja stuburo.

Stuburą turinčių valstybių yra – valstybių teismai atmeta Hagos konvencijos taikymą ir vaikų grąžinimą į tėvo šalį, jei fiksuojamas smurtas artimoje aplinkoje. Kai kurios šalys turi tai net įrašyta įstatyme – įstatymu įpareigoja teismus nagrinėti smurto klausimus tarptautinėse bylose prieš imantis vykdyti bet kokias Hagos konvencijos nuostatas.

Ingos atveju, mūsų valstybės abejingumo pasekmė – Lietuvoje gimusios, Lietuvos pilietybę turinčios, krūtimi žindomos, tik su mama visą gyvenimą gyvenusios, tik lietuviškai kalbančios, savo tėvo nepažįstančios ir nesuprantančios mergaitės išvežimas į Italiją. Lietuvos teismai nusprendė, kad jos gyvenamoji vieta yra Italija, ir bylą atidavė Italijai. Italijos teismai vaiko globą priteisė tėvui. Italija gina savo piliečių teises, ne Lietuvos. Italijai svarbus kiekvienas jos ar net ne visai jos vaikas.

Ingos atvejis toli gražu nėra nei vienintelis, nei retas. Tokių atvejų Lietuvoje daug, o su moterimis dirbančios organizacijos teigia, kad laikui bėgant situacija tik blogėja.

Aš didžiuojuosi, kad būdami maža šalis, galime būti vertybiški ir stiprūs brutalaus Rusijos karo atžvilgiu. Kad galime rodyti lyderystę dėl pagalbos Ukrainai. Aš didžiuojuosi, kad būdami maža šalis, rodome vertybinę lyderystę ir Kinijos atžvilgiu. Ir aš tikiu, kad užsienio politikos stuburą galime pritaikyti vidaus politikai.

Kad nuo šios dienos, šios minutės galime įgauti stuburą visais įmanomais būdais atstovauti savo piliečių, Lietuvos motinų, o svarbiausia – jų vaikų teisei augti Lietuvoje. Teisei būti apgintoms nuo smurto. Teisei tikėti, kad valstybė visada visomis išgalėmis gins savo piliečių, savo vaikų geriausius interesus. Ir taip, pralaimėtų bylų vis tiek bus, nes tai išlieka didelė tarptautinė problema. Tačiau tai nereiškia, kad turime jų net nesiimti.