Kitaip tariant, bus mūsų kolegos ir kaimynai, bet kol kas dar ne visai „iki galo“ – gyvenamoji vieta dar vis bus kontroliuojama, reikės laikytis nustatytų taisyklių, čia priežiūrą vis dar vykdys pareigūnai, o palaikymą ir pagalbą vis dar teiks specialistai. Toks adaptacijos laikas yra viena veiksmingiausių priemonių, padedančių prisitaikyti prie pasikeitusio pasaulio, sumažinanti grįžimo „į niekur“ stresą, padedančių pasijusti visaverčiams. Vietų tokiuose namuose Lietuvoje vis dar stipriai per mažai, jų turi būti steigiama kuo daugiau.
Atrodytų, puikus laikas bendruomenei kepti pyragus ir pasiruošti priimti naujakurius. Tačiau ne, kaip ir visada Lietuvoje, pasigirsta amžinieji pasisakymai apie „tegul jie būna, bet ne pas mus“. Visi norime saugesnės, draugiškesnės, malonesnės aplinkos sau ir savo šeimai. Bet vos tik atsiranda galimybė patiems tokią kurti, kepami ne pyragai, o stovima su rėksmingais plakatais. Ir visai nesvarbu, kas tie pažeidžiami žmonės – nuteistieji, šeimos, kurių vaikai patiria psichiką veikiančių medžiagų vartojimo problemų, ar vaikai su negalia – tuoj atsiras tų, kurie „nenori jų šalia“, nežino, „kaip paaiškinti savo vaikams“, rūpinasi, kad „nekilnojamasis turtas nuvertės“. Nekilnojamasis turtas, Karlai!
Dar geriau, kai bendruomenėms „padėti“ šuoliuoja politikai. Padeda kurpti raštus ir peticijas, joja ant balto rinkimų į Seimą žirgo. Ne baimių išsklaidyti, ne apie empatiją, apie priėmimą, apie tai, kad visi kartu kuriame visuomenę ir jos vertybes, kalbėti. Ne padėti pyragų kepti bandantiems sugrįžti į bendruomenes nuteistiesiems pasitikti, ne stalo žaidimų nešti nuo narkotikų nukentėjusiems vaikams. Ne.
Tie politikai yra neverti sudilusio skatiko. Tie politikai yra a) neįstengiantys mąstyti apie Lietuvą ir tai, kad nuteistųjų pusiaukelės namai yra skirti mūsų visų saugumui stiprinti, b) pigūs parsidavėliai, kuriems nerūpi jokia Lietuvos visuomenė ir Lietuva apskritai (vadinasi, siekiantys pasinaudoti pažeidžiamais žmonėmis ir visuomenės baimėmis, kad užsitikrintų savo vietą Seime).
Taip jau yra, kad instinktyviai nenorime „nepatogių“ žmonių šalia, o atsakomybę už neegzistuojančią reintegraciją ir dėl to kylančias socialines problemas esame linkę perkelti kitiems – „valdžia nesutvarkė nusikalstamumo“, „valdžia neužkerta kelio sukčiavimo nusikaltimams“, „žmonės vagia dėl blogos valdžios“. Skirti lėšų naujų įkalinimo vietų statybai, užtikrinti orias sąlygas nuteistiesiems, stiprinti jų pozityvaus užimtumo, profesinio augimo, aukštojo mokslo siekimo sąlygas, užtikrinti reikiamą specialistų pagalbą, pamatinių žmogaus teisių apsaugą – ar daug politikų kelia šiuos tikslus savo rinkiminėse programose? Ar daug už tokius tikslus būtų balsuojančių rinkėjų?
Tačiau efektyviai veikianti įkalinimo sistema nėra „šiaip koks socialinis klausimas“, kaip sykį įvardijo vienas mano pašnekovas, matyt, norėjęs pabrėžti mano svarstomo klausimo mažareikšmiškumą. Efektyviai veikiančios įkalinimo įstaigos yra visuomenės saugumo ir šalies ekonomikos klausimas.
Nuo to, kaip ir kiek valstybė ir kiekvienas iš mūsų investuosime į įkalinimo sistemos veiksmingumą, priklauso mūsų pačių kasdienis saugumas, mūsų turto apsauga ir net gyvybės. Įkalinimo sistema privalo izoliuoti tuos, kas nepataisomi (5 proc. nuteistųjų), ir sėkmingai sugrąžinti į visuomenę tuos, kas joje turės dar ilgai ir, pageidautina, pilietiškai gyventi (95 proc. nuteistųjų).
Domeikava nėra pirmoji ar išskirtinė vieta Lietuvoje, kur įkuriami pusiaukelės namai. Tokie namai jau veikia Alytuje, Marijampolėje, Vilniuje, Pravieniškėse, Panevėžyje ir Šiauliuose. Pirmieji pusiaukelės namai Lietuvoje atsirado tik 2016 m., taigi, kaip ir daugelyje sričių, vėluojame apie pusę amžiaus. Iki tol praktiškai vykdėme neracionalią, bet instinktyvią bausmių politiką: laikyti kuo blogesnėse sąlygose, kuo ilgiau, vieną dieną atveriant duris ir palinkint gero kelio „į visas keturias puses“. Kitaip tariant, mūsų kaimynystėje nuteistieji apsigyvendavo ne pareigūnų prižiūrimuose ir specialistų pagalba aprūpintuose pusiaukelės namuose, o tiesiog atvykę iš įkalinimo įstaigos į butą jūsų daugiabutyje. Tiesiai jums už sienos. Ar taip jautėtės saugesni?
Nesijautėte. Apklausos rodo, kad išėjusio iš įkalinimo vietos kaimyno nenorėtų dauguma Lietuvos žmonių. Ir jie buvo teisūs – žmogaus pamatinį orumą ir teises pamynusios įkalinimo įstaigos žmones ne taisė, o žalojo ir atidariusios duris į laisvę paleisdavo sužvėrėjusius. Su tokia politika pasiekėme lygiai nieko – pakartotinis nusikalstamumas viršijo 60 proc., vadinasi, kaimynas gretimame bute iš tiesų buvo grėsmė, galėjote tikėtis, kad į įkalinimo įstaigą jis netrukus sugrįš dėl naujos nusikalstamos veikos. Nes tose įstaigose paskutiniai nuteistųjų turėti įgūdžiai gyventi visuomenėje išnyksta kaip dūmas.
Pusiaukelės namai yra visų mūsų interesas ne tik dėl mažesnio nusikalstamumo siekio. Tai yra ir grynai ekonominis klausimas – visi pusiaukelės namuose esantys nuteistieji yra dirbantys arba besimokantys. Tam, kad galėtų į tokius namus patekti, nuteistieji turi įgyvendinti daug reikalavimų, jie yra atrenkami specialios komisijos. Dalis nuteistųjų, priklausomai nuo padaryto nusikaltimo tipo, niekada į juos nepateks (ar tai, kad šią pavojingiausia laikomą dalį vieną dieną tiesiog paleisime į laisvę be jokios resocializacijos, yra gerai – tai jau atskira diskusija). Tie, kurie pateks, turės savidisciplinos ne tik mokytis ar dirbti, ne tik siekti tikslų, tobulinti atsakomybės, bendravimo, emocinius įgūdžius, bet ir finansiškai išsilaikys patys. Pusiaukelės namai yra vienas iš būdų mažinti Lietuvos kalėjimų tankią populiaciją, patiriamas išlaidas nuteistųjų išlaikymui ir užtikrinti grįžtamąją naudą iš žmogaus sukurtų darbo santykių.
Na, o grįžtant prie politikų, visuomeniškumas ir empatija yra duoti ne kiekvienam, todėl kiekvieno politiko pareiga yra būti lyderiu ir padėti savo bendruomenei įveikti baimes, puoselėti vertybes, prisidėti prie savo pačių ir kitų žmonių gerovės. Kiekvieno piliečio pareiga yra asmeninis indėlis į tokios aplinkos kūrimą, o toji aplinka yra Lietuva. Lietuva yra nuteistieji, neįgalieji, nuo priklausomybės sveikstantys, emocijų ir elgesio sutrikimų turintys vaikai, romų kilmės žmonės ir visi kiti. Tai mūsų vaikai, kolegos, giminaičiai, draugai. Taip pat tu ir aš. Ir mūsų kaimynai. Nuo mūsų visų indėlio į pagalbą, atjautą, palaikymą tiems, kam to šiandien reikia, priklauso, kokioje malonioje (ar nemalonioje) aplinkoje gyvensime rytoj. Ir net, jei didžiausia žmogaus vertybė yra nekilnojamojo turto vertė, tai galiu nuraminti: kai išsiugdysime empatiją ir racionalų požiūrį į socialines problemas, nuo pusiaukelės namų kaimynystės jūsų turto vertė kils.
Labai noriu, kad nuteistieji grįžtų į bendruomenes su viltimi ir įkvėpimu. Jie visi nori gyventi gražiai. Visi turi nuostabių idėjų ir noro puoselėti savo aplinką. Aš žinau, nes daugybę jų sutikau, tiek lankydamasi anoje, tiek gyvendama ir dirbdama šioje kalėjimų sienos pusėje. Tu kuri santykį, nekurk jo neigiamo. Nesugriauk tos šviesos, duoki jai šviesti, ir pamatysi, kaip ta šviesa tau pačiam (-iai) sugrįš.