1. ~50% daugiabučių Vilniuje administruoja su Rubikonu (šilumos gamintoju) susijusios bendrovės, kurios neturi motyvacijos mažinti administruojamų namų šilumos suvartojimo. Tuo pačiu didelę dalį paslaugų perka iš susijusių bendrovių. Savivaldybė, iki šiol glaudžiai bendradarbiavusi su Rubikonu, nesiėmė tinkamų veiksmų užtikrinti administratorių priežiūros ir jų teikiamų paslaugų kontrolės.
2. Savivaldybei priklausantys šilumos tinklai (vamzdžiai) nors ir išnuomoti iki 2017 metų Dalkia, de facto kontroliuojami Rubikono. Todėl nebuvo motyvuoti didinti konkurencijos - prijungti naujus nepriklausomums šilumos gamintojus, galinčius tiekti šilumą vilniečiams pigiau.
3. Vilniaus energija, pagrindinė šilumos gamintoja Vilniuje, kaip ir šilumos tinklai išnuomota Dalkia. Gamybos pajėgumus sudaro dvi jėgainės: TEC-3 degina dujas (604MW), TEC-2 dujas ir biokurą (583MW ir 57MW). Kaip ir šilumos tinklai valdoma su Rubikonu susijusių asmenų, todėl biokurą perka iš Rubikono kontroliuojamos įmonės Bionovus. Kaip įtaria Konkurencijos taryba, Vilniaus energija šį biokurą perka su 60% (€17m) marža ir tai daro pažeisdama konkurencijos įstatymą.
Panašu, jog dujas taip pat sąmoningai perka aukšta kaina, didindama galutinę šilumos kainą vartotojams. Turbūt ne todėl, kad nemyli vilniečių, bet gal dėl to, kad pernelyg myli pinigus. Aukšta Vilniaus energijos tiekiamos šilumos kaina suteikia galimybę „nepriklausomiem gamintojams“, naudojantiems pigų biokurą, parduoti šilumą vilniečiams už brangią dujų kainą.
Tokia galimybė paprastai numatyta tik taip vadinamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams. Deja, tokių nepriklausomų gamintojų Vilniaus šilumos ūkyje beveik nėra. Kaip įtaria energetikos ministras, didžioji dalis jų yra su tuo pačiu Rubikonu susujusios įmonės, kurioms ir sudaroma galimybė biokuro šilumą parduoti brangiai.
4. Technology projects (46 MW) ir Aliejaus investiciniai projektai (24 MW) oficialiai nepriklausomi šilumos gamintojai. Tikslios informacijos apie tikruosius savininkus šiuo metu negali gauti nei žurnalistai, nei valstybės institucijos. Nuslėpdamos tikruosius akcininkus, bendrovės gali išvengti pelno reguliavimo, kuris taikomas susijusiems gamintojams. Tokiu būdu gali pardavinėti biokuro šilumą ne už savikainą plius reguliuojamą pelną (5%), bet savikainą plius skirtumas iki Vilniaus energijos deginamų dujų kainos. Iki akcininkų struktūros pertvarkos de jure buvo Rubikono kontroliuojamos bendrovės.
5. Kiti nepriklausomi gamintojai. Pramonės energija (19MW) neseniai paleido nedidelę biokuro jėgainę netoli orouosto. Naudojasi ES paramą (24%), todėl reguliuojama, kas reiškia, turi pardavinėti šilumą už savikainą plius reguliuojamas pelnas. Savininkai - lietuvių investuotojai ir Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas. Kaip suprantu, dėl šilumos tinklų veiksmų negalėjo prisijungti ir tiekti pigesnę šilumą vilniečiams anksčiau.
GECO (20 MW) dar vienas nepriklausomas biokuro šilumos gamintojas, susijes su A.Rakausko kontroliuojamomis bendrovėmis, vėlavo startuoti dėl užsitęsusių diskusijų su šilumos tinklais. Projektas vis dar nebaigtas; tikėtina, bus paleistas iki šių metų šildymo sezono pradžios.
Dabar prie reikalo. Tai kaip gi bus sumažinta šilumos kaina vilniečiams?
Atskirtas šilumos tinklų valdymas nuo Vilniaus energijos ir prie tinklo prijungti nauji šilumos gamintojai - tik reali šilumos gamintojų konkurencija sumažins šilumos kainą. (Ja, ja, apie tai jau daug kalbėjome, bet kas pagamins tą šilumą pigiau?). Sėkmingai įgyvendintas ir prijungtas naujas Lietuvos energijos kogeneracinių elektrinių projektas tieks šilumą vilniečiams 20-30% pigiau nei sostinės gyventojai mokėdavo iki šiol.
Kaina būtų žema nes: a) gautų daug ES paramos, b) degintų biokurą (174MW) ir c) degintų šiukšles (53 MW) - aplinkiniams gyventojams turės atsakyti į visus rūpimus klausimus, nes Seimo rinkimams artėjant, galime tikėtis audringų vietos bendruomenių diskusijų. Kainą reguliuos VKEKK, todėl kainodaros principai turėtų būti grįsti mažiausiomis sąnaudomis. Kaip teigia Lietuvos energija, šilumos kaina būtų žemiausia iš esamų šilumos gamintojų bei užtikrintų 50% metinio vilniečių poreikio. Lietuvos energijai savarankiškai įgyvendinus šį projektą, liktų klausimas dėl Vilniaus energijos TEC-3 (dujų) bloko ateities. Tuo tarpu TEC-2 (biokuro ir dujų) užtikrintų rezervą, bazinį ir maksimalų šilumos poreikį, kai labai labai šalta.
Kodėl staiga tiek daug visokių naujų projektų Vilniuje?
Rubikono piktnaudžiavimas ir rinkos standartų neatitinkantys viršpelniai paskatino tiek privačius investuotojus, tiek Vyriausybę / Lietuvos energiją planuoti naujus šilumos gamybos projektus Vilniuje. Deja, konkurenciją nuosekliai ribojo Rubikono kontroliuojami šilumos tinklai, kurie neskubėdavo prijungti naujus šilumos gamintojus - buvo aišku, jog auganti konkurencija palaipsniui nuspaus šilumos kainas.
Kas dabar svarbiausia vilniečiams?
Nauja Lietuvos energijos elektrinė šilumą vilniečiams tieks reikšmingai mažesne kaina. Ai ir Vilniaus savivaldybei nereikės investuoti nei cento.
Tiesa, šio projekto sėkmė priklauso ir nuo pačios savivaldybės aktyvaus ir geranoriško dalyvavimo - leidimai, tvarkos, procedūros. Manau, tai suprato ir Lietuvos energija, pradžiai nesėkmingai ieškojusi sutarimo su rubikonine koalicija Vilniuje. Tuomet garsiai paskelbė apie privataus investuotojo atranką ir, turbūt nesutapimas jog, pasikeitus valdančiajai daugumai, konkursą atšaukė (“negavus projekto tikslus atitinkančių pasiūlymų").
Lietuvos energijos pasirinkimas vystyti jėgaines be privataus investuotojo atveria kelią Vilniaus savivaldybei aktyviai remti ir galbūt net dalyvauti šiame projekte. Remti privataus ir viešo kapitalo jungtinę partnerystę politiškai savivaldybei būtų buvę daug sunkiau. Klausimas turbūt išlieka atviras, ar savivaldybei verta pačiai dalyvauti vystant šilumos gamybą.
Visais atvejais, svarbu, jog šilumos tinklai sklandžiai sugrįžę, ilgainiui išliktų savivaldybės rankose. Tai padėtų užtikrinti, jog naujasis Lietuvos eneregijos projektas, net ir patekęs į privačias rankas, niekada netaptų rubikoniniu. Monopolinė infrastruktūra, vamzdžiai turi likti atviri visiems, norintiems prisijungti ir tiekti šilumą pigiau.
Tai buvo brangi pamoka nacionaliniu mastu - siekiant sukurti realią konkurenciją dujų rinkoje (prijungti SGD terminalą), teko pirma susigrąžinti vamzdžius iš Gazpromo. Dabar panašu, jog išmokome pamoką ir savivaldos lygiu. Smulkesnėms savivaldybėm, kur nėra vietos konkurencijai, tai gal ir mažiau aktualu.