Tai gana svarbi detalė, atsakymai prieš keletą metų nebuvo vienareikšmiški: buvo prisimenama, kad tėvas buvo lietuvis, mama – rusė, sentikė. Šiam atvejui buvo gautas reikiamas atsakymas – tikras lietuvis. Vėliau sekė patvirtinimas: rusai, nepaisant Ribentropo ir Molotovo pakto, nėra kalti dėl Lietuvos okupacijos. Kas įdomu, V. Pozneris paprastai bandantis iš pašnekovo išgauti argumentus, paaiškinančius nuomonę, šį kartą to nedarė. Matyt, sąmoningai – pakako, kad žinomas lietuvių režisierius patvirtintų Rusijoje plačiai kultivuojamą aksiomą, ir taškas.
Sunku vertinti R. Tumino šiuos teiginius, kadangi jis neišsakė jokių motyvų. Kai kas gali spėti, kad tai duoklė už galimybę nuo 2007 m. dirbti ir kurti Maskvoje. Tam tikrų duomenų suteikė režisieriaus prisiminimai, kaip jo tėvas Antanas pasikeitė vardą į Vladimiro, kuris, anot pašnekovo, tėvui atrodė ne toks prasčiokiškas, bet patogesnis tuo metu daryti karjerą. Lyg pritardamas savo tėvo sprendimui, režisierius savo karjeros metu Maskvoje padarė tą patį: pakeitė tėvavardį į jam skambesnį Vladimirovičiaus. Vertinant šią interviu dalį, ko gero, svarbiausia ne tai, ką R. Tuminas mano šia tema, bet kiek Rusijos valdžiai yra aktualus atsakomybės neigimas dėl tam tikrų istorinių faktų. Jei nebūtų R. Tumino, rastųsi kitas, kuris dėl vienų ar kitų priežasčių, ar dėl paprasčiausio konformizmo, patvirtintų tai, kas reikalinga.
Įvairiuose kontekstuose naudojami skirtingi naratyvai, bet vedantys į vieną tikslą – vengti bet kokios atsakomybės: rusai nekalti, kaltas stalinistinis rėžimas; rusai patys nukentėjo nuo jo ir pan. Nors Rusijos federacija 1991 m. perėmė visas SSRS teises ir pareigas, tačiau realiai nėra pripažinusi ne tik įvairių šalių: Estijos, Latvijos, Lietuvos, dalies Suomijos, Lenkijos, Rumunijos ir kt. okupacijų, bet ir nėra prisiėmusi atsakomybės ir kaltės (apie atsiprašymą nėra net kalbos) dėl kitų veiksmų – daugybės tautų deportacijų, pasmerkimų mirčiai, kurios vyko pagal tautinį kriterijų (išimtinais atvejais pagal tikėjimo: pvz., Jehovos liudytojų, sentikių ir kt.): suomių, estų, latvių, lietuvių, lenkų, vokiečių, totorių, žydų, ukrainiečių, karačiajų, kabardinų, kalmukų, ingušų, armėnų, graikų, korėjiečių, čečėnų ir daugybę kitų tautų. Savo namus nuo 1920 iki 1951 m. buvo priversti palikti daugiau nei 20 mln. žmonių. Manoma, kad iki 2 mln. ši prievarta baigėsi mirtimi.
Ar kas prisiėmė dėl to kaltę, atsiprašė? Žinoma, kad ne, kaip ir dėl Ukrainoje tyčia sukelto bado 1932 -1933 m., kurio metu įvairiais skaičiavimais galėjo mirti iki 14 mln. žmonių. Niekas kaltės neprisiėmė ir dėl antisemitinės ideologinės kompanijos, kuri vyko SSRS po antrojo pasaulinio karo, kuomet buvo daugiausia nužudyta žydų tautybės mokslo, meno atstovų: pradedant Žydų antifašistinio komiteto nariais, baigiant žymiais gydytojais taip vadinamos „Gydytojų bylos“ metu. Deramo gailesčio nesulaukė ir čerkesų tauta, tiesa, kiek ankščiau, 19 amžiuje, rusų – čerkesų karo metu. Ši maža, bet labai drąsi tauta priešinosi Rusijos imperijos ekspansijai, todėl iki pusantro milijono buvo jų nužudyta (apie 80 procentų). Dabar ant šios tautos vyrų, moterų ir vaikų kaulų stovi Sočio miestas.
Dažnai peršamas naratyvas, kad daugiausia buvo nukentėta nuo stalininio režimo, kurio metu be kitų tautų nukentėjo ir rusų tauta, visgi neatitinka tikrovės. Galima sutikti, kad nemažai rusų buvo represuota dviejuose laikotarpiuose: 1918-1923 m. ir 1937 -1940 m. Pirmu atveju, pilietinio karo ir turto nusavinimo metu. Antru – komunistų partijos vidinės kovos metu, siekiant įvesti besąlyginį paklusnumą. Tačiau, reikia pažymėti, kad tai nebuvo aukos tautiniu pagrindu. Nebuvo planingai vykdomos ir išimtinai rusų tautos deportacijos.
Taigi, grįžkime prie esminio klausimo – kas už sovietmečio ar Rusijos imperijos metu įvykdytas okupacijas, įvairių tautų deportacijas, naikinimus turėtų prisiimti kaltę? Teisiniu ar bent jau moraliniu aspektu? Ieškant atsakymo, ko gero, prasmingiausią pavyzdį yra parodęs buvęs Vokietijos kancleris Vilis Brantas. Jis 1970 m., lankydamasis Varšuvos gete minint jo 1943 m. sukilimo metines, daug kam netikėtai atsiklaupė pagerbdamas ir atsiprašydamas visų nacių aukų visos vokiečių tautos vardu. Įdomu tai, kad Vilis Brantas tam tikra prasme pats buvo nacių auka – bėgo nuo jų persekiojimo. Šis kilnus jo žingsnis, labiau žinomas vokišku pavadinimu Kniefall von Warschau, yra tapęs visuotinai pripažintu politiniu, moraliniu atsiprašymo simboliu, kuris reiškia atsakomybės prisiėmimą už visą tautą. Kaip jis pats vėliau prisipažino, šis spontaniškas veiksmas gali pasakyti daugiau nei bejėgiai žodžiai. Atsiprašymas buvo labai svarbus ne tik nuo nacių režimo nukentėjusiems žydams, bet ir lenkams, kitoms nusikaltimus patyrusioms tautoms. Tai vakarietiškos politikos pavyzdys, kuomet šalies vadovas yra atsakingos už tautiečių padarytas skriaudas kitoms tautoms ar žmonių grupėms, nežiūrint į tai, kad jas inspiravo konkretūs nusikalstamam režimui priklausę asmenys praeityje. Tam tikru požiūriu, tokia atgaila buvo gal net prasmingesnė nei Vokietijos finansines reparacijos karo nukentėjusioms tautoms.
Ar už praeityje išvardintas skriaudas panašiai galėtų atsiprašyti ir Rusijos vadovai? Bent jau artimiausiu metu sunku net įsivaizduoti. Yra didelė takoskyra tarp europietiškos politikos ir imperinio mąstymo kategorijų. Kol į propagandines televizijos laidas bus kviečiami lietuviai patvirtinti, jog Lietuvos rusai neokupavo, greitų pokyčių laukti neverta. R. Tuminas, šiuo atveju, buvo tik lakmuso popierius, parodantis, ką oficialioji Rusijos valdžia tebegalvoja apie tai.